Prieš keletą dienų Vilniaus arkivyskupija Jus paskyrė Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro vadove. Ar spėjote apsiprasti su šia žinia?
Manau, kad jau galėčiau sakyti taip. Iš tiesų, reikia nemažai laiko tam, kad įsigyventum į naujas pareigas, leistum joms patapti tavo kasdienybės dalimi, tačiau aš mėgaujuosi šia pradžia. Manau, kad galiu sakyti, jog šiuo metu mane lanko pažinimo ir kūrybos džiaugsmas. Yapč dabar, kai mūsų komanda vis pilnėja, susitinku naujus žmones, su kuriais kartu kuriame nuo bendro kasdienio gyvenimo iki tolimų ateities planų.
Turiu pomėgį stebėti aplinką, todėl niekada neatvykstu į naują vietą su fanfaromis ir taisyklių rinkiniu, kurio, įžengus pro duris, reikia laikytis. Pirmiausia man yra svarbu pažinti. Su didele pagarba pažinti tai, kas buvo padaryti iki šiol, kokia situacija, atmosfera yra dabar. Manau, kad VAJC nuveikė didžiulius darbus ir mūsų pareiga yra nuolat mokytis iš to, kas buvo ir tuo pat metu kurti nauja.
Papasakokite, kokia santykiai Jūsų su VAJC‘u buvo iki šiol? Ar esate savanoriavus centro rengiamuose renginiuose ar kitaip prisidėjusi prie jo veiklos?
Vos tik atvykau gyventi į Vilnių, tuoj pat atėjau į VAJC. Tuo metu aš ieškojau kelių, per kuriuos galėčiau įsitraukti į bažnyčios gyvenimą Vilniuje, tačiau ilgai čia neužsibuvau. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų keliai su VAJC taip greitai išsiskyrė. Dar tais pačiais metais internete pamačiau LJD organizatorių reklamą, kurioje jie kvietė prisijungti prie organizacinės komandos savanoriaujant scenografijos ir režisūros srityse. Aš labai apsidžiaugiau, nes visada norėjau dalintis su bažnyčia tuo, ką sugebu. Aš atsiliepiau į šį kvietimą ir jau po savaitės atsidūriau LJD posėdyje, kuriame pristatinėjau savo mintis ir idėjas šiam renginiui. Tokiu būdu tapau LJD organizatorių komandos ilgalaikė savanorė. Praėjo jau ketveri metai, kaip esu šios komandos narė, o tuo pačiu ir VAJC komandos bendradarbė. VAJC komandos nariai dažnai keisdavosi, tačiau atsimenu, kad Vilniaus komanda visada labai atsakingai ir profesionaliai žiūrėdavo į jiems patikėtas atsakomybes ir mielai pagelbėdavo, jei tik prireikdavo kokios pagalbos.
Dažniausiai mums vyskupijų jaunimo centrai asocijuojasi su Jaunimo dienų organizavimu, savanorių rengimu, bet juk ten ir kiekvieną dieną vyksta veikla? Gal galėtumėte pristatyti, kuo užsiima VAJC?
VAJC veikla priklauso nuo komandos vizijos. Nuo pat įkūrimo pradžios skirtingos komandos ieškojo įvairiausių formų ir metodų kaip galėtų pagelbėti jaunimui atrasti asmeninį santykį su Dievu. Kiekviena karta turi savo laikmečio problemas, komunikacijos būdą, todėl niekada negalime šimtu procentų pasitikėti tuo, kas kažkada buvo veiksminga. Mes turime matyti jaunus žmones, bandyti suprasti, kuo jie gyvena.
Naujoji VAJC komanda yra pasiryžusi iš naujo kelti misijos klausimą: kas yra VAJC? Ką VAJC turėtų veikti? Mes matome jaunimo centrą kaip parapijų ir bendruomenių pagalbininką. Kadangi esame visos arkivyskupijos jaunimo centras, turime matyti, kas vyksta su jaunimu ne tik Vilniuje, bet ir apylinkėse, taip pat – ieškoti būdų, kaip padėti jau keliaujantiems ir tik pradedantiems tikėjimo kelionę ir dar plačiau skleisti Gerąją Naujieną, kad atsirastų vis daugiau jaunimo, atrandančio gyvajį Dievą.
Be abejonės, ne viską reikia nuolat keisti. Mes turime tokių renginių, be kurių VAJC veikla yra neįsivaizduojama. Vienas iš jų yra rugsėjo pirmą savaitgalį vykstantis piligriminis žygis į Trakus, kuris jau daug metų sukviečia gausų jaunuolių būrį. O ateinančiais metais, Trakų Dievo Motinos paveikslo jubiliejaus proga, Trakuose ketiname suburti nuo pačių mažiausių iki studijuojančių piligrimų. Manau, kad tai bus didis įvykis.
Dar viena labai svarbi VAJC veiklos sritis yra ministrantų ugdymas. Jau daug metų Vilniaus arkivyskupijos ministrantai turi galimybę geriau suprasti liturgiją, stiprinti bendrystę ir asmeninį ryšį su Dievu dalyvaudami vasaros stovyklose, krepšinio turnyruose ir rekolekcijose, organizuojamose būtent jiems.
O kokias naujas iniciatyvas ar veiklas norėtumėte Jūs pradėti? Kaip manote, ko iki šiol vis dar trūko?
VAJC turi labai didelį pasirinkimą sričių, su kuriomis gali dirbti. Visko aprėpti beveik neįmanoma, todėl kiekviena komanda renkasi savo prioritetus. Žinoma, ir mes atsinešame savo kryptį, kuria ketiname keliauti ne vienerius metus. Didžiausią dėmesį ketiname skirti evangelizacijai ir dialogui su parapijomis. Gyvoji bažnyčia negali užsidaryti tarp savo sienų ir mėgautis Viešpaties dovanomis. Kiekvienas krikščionis yra pakviestas liudyti apie nuostabius Viešpaties darbus kitiems. Jei pasiliekame šias dovanas tik sau, ilgai neišsilaikome kaip gyvoji Bažnyčia ir liekame tik pastatu su dar vienu būreliu žmonių. Ieškosime būdo griauti mus skiriančias sienas ir patirti, kad esame viena Bažnyčia, viena Jame.
Darbas su parapijų jaunimu. Kokia jo specifika? Kaip pasiekti vyresniuosius moksleivius, kuo juos sudominti, kaip pritraukti prie aktyvios parapijų veiklos?
Manau, kad šiandienos iššūkis, su kuriuo susiduria jaunimas, yra tikro, gyvo santykio stoka. Esame vienišų žmonių visuomenė. Turime galimybę įsigyti visa, ko norime, bet kada pasiekti reikalingą žmogų, per porą valandų nuskristi į kitą šalį. Šie žemiškieji dalykai, intensyvus jų vartojimas yra neatsiejama jauno žmogaus kasdienybės dalis, tačiau ji negali pasotinti, o tik dar labiau didina mūsų alkį. Darosi labai sunku atrasti laiko Dievui, sau, artimui, o ir atradus, dažnai juntame chaosą ir neįstengiame išgirsti savęs, tačiau santykio troškimas niekur nedingsta. Jis yra įrašytas mumyse. Šiandien, kaip niekad anksčiau, mes jaučiame jo trūkumą. O bendruomenės, parapijos būtent tai ir galėtų siūlyti. Kristus yra santykio ir meilės Viešpats. Mes esame broliai ir sesės Jame. Ir iš tiesų, kada šeimos institucija yra stipriai puolama ir drebinama iš pamatų, bažnyčia tampa viena iš pagrindinių vietų, kur dar galima būtų išgyventi bendrystės patirtį, kurios taip trūksta šiandien.
Taip pat norėtųsi labiau susipažinti ir su Jumis. Gal galite papasakoti, kur gimėte, augote, ką studijuojate?
Esu gimusi ir augusi Utenoje. Tai nuostabus miestas – daug žalumos, ežerai, kalvos ir daug veiklių žmonių. Buvau labai smalsus vaikas, mėgstantis karstytis medžiais, šokti, dainuoti ir lasktyti kaimo laukais. Mano tėvai skatino mane ir sesę muzikuoti. Atsimenu, kad būdama 5 metų dainavau „Dainų dainelės“ atrankoje ir visai nesupratau, kur aš esu, todėl dar vis tebeskambant muzikai, tiesiau rankas, kad mama pasiimtų mane nuo scenos. Tą kartą ji mane nukėlė, tačiau laikui bėgant aš vis dažniau norėdavau ten dar pasilikti. Muzikos mokykla tapo mano antraisiais namais. Mokinausi chorinio dainavimo – dirigavimo specialybę, tačiau didžiausią džiaugsmą man kėlė ne šios pamokos, o galimybė kurti dainas. Kartu su draugais kartas nuo karto ką nors parašydavome, o didžiausia motyvacija buvo kasmetinis autorinės dainos konkursas „Ave vita“, kurio dėka mes galėdavome šias dainas atlikti žiūrovams. Tai būdavo svarbus metų įvykis. Truputį vėliau, galbūt aštuntoje klasėje aš nusprendžiau, kad noriu mokytis vaidinti, tačiau tokios galimybės Utenoje nebuvo, todėl šeštadieniais vykdavau į privačią mokyklą Vilniuje. Ten lankiau intensyvaus kurso pamokas ir jau po metų buvau baigusi tą mokyklą. Kai sugrįžau į Uteną, nusprendžiau suburti trupę, todėl parašiau pjesę ir surinkau dvylika bendraamžių, su kuriais pastatėme mūsų pirmąjį spektaklį „Šiaurė“. Po kiek laiko atsirado ir daugiau vaidmenų ir režisuojamų pjesių. Taip po truputį vis tvirčiau ir tvirčiau pradėjau sakyti, kad norėčiau studijuoti teatrą. Taigi baigusi mokyklą nusprendžiau stoti į teatro režisūrą ir štai jau ketveri metai, kaip aš esu teatro režisūros studentė.
Kaip Jūs asmeniškai atradote tikėjimą? Kas šiame tikėjimo kelyje buvo įsimintiniausia?
Aš buvau laimingas vaikas, nes augau gyvą tikėjimą turinčioje šeimoje. Dar ir šiandien atsimenu, kaip rimtai žiūrėjau į tikėjimą būdama visai mažutė. Turėjau svajonę: užaugus visiems paaiškinti, kad Viešpats juos myli ir jiems nėra reikalo kankintis. Galvojau, kad to imsiuosi, kai užaugsiu, nes tuo metu manęs mažai kas klausė, buvau gal kokių penkerių metų. Tačiau karts nuo karto vis pabandydavau kam nors tai paaiškinti ir nepasakyčiau, kad man sekėsi blogai!
Augau labai draugiškoje ir dvasingoje parapijoje Utenoje. Dėka tuometinio klebono Henriko Kalpoko, turėjome puikias sąlygas rinkti maldos grupeles, daryti maldos vakarus ir visada jautėmės ten labai laukiami. Dar ir šiandien grįžusi į gimtąją bendruomenę jaučiuosi tarsi grįžusi į namus, nors daug kas jau yra pasikeitę.
Kaip ir visose vertingose kelionėse, ne viskas klostosi taip paprastai. Atsimenu, kad turėjau keletą stiprių dvasinių duobių. Niekada nebuvau nustojusi eiti į bažnyčią, tačiau tų sunkumų metu aš neturėjau gyvo ryšio su Dievu. Paauglystėje pasaulio dvasia mane pergudravo. Atrodė, kad atlieku visas „pareigas“, tačiau nejaučiu Viešpaties buvimo šalia. Tik gerokai paklaidžiojusi vėl grįžau į tikrąjį Dievo artumą, į gyvą santykį su Juo ir po ilgo laiko supratau, kad šios duobės atsirado dėl to, kad Viešpats kažkokiu būdu išslydo iš pirmosios vietos mano reitinguose.
Šiuo metu esu joanitų jaunimo bendruomenėje. Šioje bendruomenėje atsidūriau visiškai atsitiktinai. Mano draugė pasiūlė vykti į pasaulines jaunimo dienas kartu su joanitais. Aš sutikau ir po kelionės užsilikau dar ilgesniam laikui… Nenorėjau įsipareigoti vienai bendruomenei, man patiko būti daugybėje vietų, tačiau labai greitai pajutau kaip tai kenkia dvasiniam augimui ir gavau Viešpaties raginimą pasiryžti tapti šios bendruomenės dalimi. Kai tik atsiliepiau į šį kvietimą, tuoj prasidėjo nuostabūs dalykai. Mano dvasinis gyvenimas buvo reabilituotas. Šioje reabilitacijoje didelę rolę turėjo šlovinimas giesme. Dar būdama Utenoje, aš giedodavau chore ir jaučiau didelį troškimą džiaugsmingai giedoti Viešpačiui. Atsimenu kurdavau daineles kaip padėką už paprastus kasdienius dalykus ir galėdavau jas dainuoti ištisas valandas. Tuo metu aš nežinojau, kad bažnyčioje žmonės be Mišių dar susirenka teikti Viešpačiui garbę tik per giesmes. Man tai buvo didelis džiaugsmas ir atradimas, kai tai, ką aš dariau viena, skatinama vidinio impulso, atradau savo bendruomenėje kaip maldos formą ir dabar galiu tai daryti kartu su kitais tikinčiasiais.
Manoma, kad tikėjimas varžo laisvę, todėl jis ypač nepriimtinas menininkams, kurie iš prigimties yra laisvi?.. Kaip Jūs derinate šias dvi sąvokas, šias dvi vertybes?
Gyvas tikėjimas suteikia žmogui laisvę. Tai paradoksali mintis, kurią sunku suprasti be patyrimo. Žmogų galima priversti tikėti įvairiais dalykais, tačiau įdėti gyvą tikėjimą Viešpačiu yra neįmanoma. Tai turi būti laisvas pasirinkimas. Tuo menininkas man yra panašus į tikintijį. Abu šie dalykai yra neatsiejami nuo žmogaus dvasios. Kūrėjo laisvė prasideda būtent nuo dvasinės laisvės. Jei esi laisvas dvasiškai, tuomet gali kurti, o visa kita yra tik išoriniai veiksniai, kuriuos galima įveikti. Apie tai liudija mūsų istorija. Sovietų okupacijos metais menininkai buvo varžomi cenzūros ir akylai prižiūrimi, tačiau tai jiems nebuvo kliūtis. Būtent šiuo laikotarpiu Lietuvos teatras pasiekė didžiules menines aukštumas, jis atrado būdą subtiliai kalbėti apie tai, kas uždrausta ir tokiu būdu žadino tautos savimonę. Tai buvo Lietuvos teatro aukso amžius. Šiuo metu menininkų situacija yra visiškai priešinga ir panašu, kad ši laisvė glumina juos pačius. Laisvė tapo suvokiama kaip galimybė nevaržomai, neribotai demonstruoti savo “individualybę”, “išskirtinumą”, galimybė viskuo suabejoti, galimybė paneigti, sugriauti tai, kas daugybę metų buvo neliečiama, šventa, išmintinga ir bet kokią saviraišką padaryti menu. Tokioje situacijoje mes kone skęstame nuo renginių, projektų, pasirodymų, festivalių, premjerų gausos, bet vis labiau alkstame ko nors išties vertingo, turinčio išliekamąją vertę, ugdančio ir auginančio, ko nors, kas padėtų žmogui pasistatyti lieptą virš šių dienų tuštybės ir dvasinės tuštumos liūno. Kiek galima neigti? Ar dar ne metas pradėti ieškoti būdo tikėti? Evangelijoje yra rašoma „tiesa padarys jus laisvus“. Tai man yra atsakymas. Menininkas ar bet koks kitas žmogus pirmiausia turi ieškoti tiesos, o su ja jis ras ir laisvę.
Interviu su Kristina Trinkūnaite publikuotas „Ateitis“ žurnale, 2017m.
