Marijampolės krašto skautai (Lietuvos skautija)

Kodėl mūsų klaidos nesumažina mūsų vertės?

Yra keletas argumentų. Visų pirma, Šventajame Rašte skaitome, jog tėvas sūnų paklydėlį, ilgą laiką klydusį ir dabar ėmusį gailėtis, aprengia prabangiausiais rūbais ir iškelia didelę šventę. Taigi, jeigu visi esame vienodai vertingi Dievo akyse, tai vienodai vertingas ir daugybę klaidų padaręs, ir beveik neklystantis asmuo. Antrasis argumentas — didelė dalis mūsų klaidų yra žmogiškos klaidos, nulemtos Prigimtinės nuodėmės ir mūsų žmogiškų ribų, kurios nuo mūsų nepriklauso. Net jeigu klystame labai valingai ir laisva valia (padarome nuodėmę), mūsų prigimtis nesikeičia ir išliekame vertingi, kadangi vertingi esame dėl savo žmogiškos prigimties. Sakyti, kad dėl klaidos sumažėjo asmens vertė, būtų tas pats, kas sakyti, kad dėl klaidos jis ar ji tapo mažiau žmogus.

Kažkam prisipažinus stiprų meilės jausmą ir jiems tave atstūmus, geriausia būtų likti draugais ar padaryti pertrauką ar visiškai nustoti bendrauti?

Greičiausiai universalios taisyklės nėra. Jeigu praeina tikrai nemažai laiko ir jau nuoširdžiai atrodo, jog nuoskaudų neliko, tiek tu, tiek buvusi simpatija duoda vienas kitam visišką laisvę ir priima vienas kito draugystę, galima pamėginti padaryti pertrauką (jos metu visiškai nebendrauti), o po jos būti draugais. Tai pavyks ne visais atvejais. Turbūt blogiausia būtų nešiotis pyktį, pavydą, nuoskaudą ilgą laiką. Natūralu, kad iš karto atstūmimas užgauna jausmus. Tačiau jeigu jų nevystysi valingais veiksmais, po kurio laiko jie praeis ir bus galima neapsimetinėjant bendrauti ir vėl, nereikalaujant iš kito kitokio santykio negu draugystė.

Kaip mylėti save?

Gali pradėti nuo to – pasidaryk savo stiprybių ir teigiamų savybių sąrašiuką ir kasdien jį pildyk. Vakare parašyk, kas tau šiandien pavyko, kur savimi gali pasidžiaugti. Ir taip pat pasidaryk mažų siekių sąrašą – pradėk nuo paties lengviausio dalyko, kur norėtum patobulėti. Kai jį pasieksi ir įtvirtinsi, eik prie kito. Taip pamažu tobulėsi ir pajusi, kad gali nuveikti daug puikių dalykų. Jei sunku – paprašyk draugų ar šeimos pagalbos, kad jie pasakytų tavo stiprybes, kuo tu esi nuostabus žmogus.

Ar svarbu imtis iniciatyvos?

Kiekvienas savais talentais privalome prisidėti prie bendrojo gėrio. Kita vertus, iniciatyvos ėmimasis gali tapti manija visur būti, visur reikštis, visur pirmauti. Atvirai ir brandžiai asmenybei būtina suvokti, kad ir kitiems reikia leisti reikštis, klysti bei augti. Todėl labai svarbu klausytis, kur esame kviečiami (nebūtinai žmonių žodžiais). Dievo kvietimas visada būna švelnus; kartais vos girdimas žmogaus atodūsis ar kažkas, ką įžvelgiame tarp eilučių, gali būti ženklas, kad būtent mums reikia imtis iniciatyvos.

Kaip elgtis, kad tave pripažintų kiti?

Žmonės vertina ir gerbia tuos, kurie yra autentiški — nebijantys būti savimi. Todėl turėk idealus ir principus, kuriais stengsiesi vadovautis. Nesistenk būti kieno nors kito kopija. Pats/pati domėkis šalia esančiu: klausinėk apie jų savijautą, veiklas, pomėgius, patirtis. Žmonėms patinka, kai jais domisi; jais besidomintys žmonės dažniausiai įsimena iš gerosios pusės. Tad išlaikydamas (—a) savigarbą sau, domėkis ir rūpinkis kitu.

Gyvenimo prasmė? Kodėl mes esame čia, o ne ten?

Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau savo gyvenime užduoda šį klausimą. Kartais prireikia daug laiko, kol šis klausimas iškyla, o kartais prireikia net tragiškų momentų, kurie savaime keltų klausimus – kam šioje žemėje esu, kam gyvenu, kokia to prasmė. Kadangi kiekvienas esame sukurtas pagal Dievo paveiklą, mūsų tikslas pažintį tą, kuris mus sukūrė ir jam tarnauti. Kažką pažinti galime tik per santykį, todėl yra reikalinga skirti dėmesį ir laiką šį santykį megzti. Kaip žmogų pažįstame per pokalbius, bendras patirtis, taip Dievą pažįstame per pokalbį su Juo (t.y. maldą), per Jo kūrinius, tikėjimo patirtis.

Jei esi geras žmogus, bet esi netikintis, ar tai didelė nuodėmė?

Dievas vienodai myli tiek tikinčius, tiek netikinčius. Pats Kristus sakė, kad „dėl vienos paklydusios avelės Dangaus Karalystėje daugiau džiaugsmo negu dėl 99 teisiųjų“. Tai nereiškia, kad netikintis žmogus yra paklydęs ar pražuvęs; greičiau tai reiškia, kad netikintysis, atradęs Kristų, pradžiugina Dievą dar daugiau nei pats žmogus džiaugiasi. Tikėjimas yra labai stipriai veikiamas aplinkos, kurioje augame ir bręstame. Joje neesant tikėjimo mums labai sunku turėti ryšį su Kristumi. Todėl, Bažnyčia nelaiko, kad, pavyzdžiui, musulmonai ar induistai, kurie neturi jokio ryšio su Kristumi, bet gyvena pagal savo sąžinę, daro nuodėmę. Panašiai ir su visai netikinčiais. Jei natūraliai jaučiamas troškimas pažinti Dievą, verta melsti tikėjimo malonės. O svarbiausia yra vadovautis sąžine ir būti atviram priimti įvairias patirtis gyvenime.

Kaip priimti save tokią, kokia esu ir kaip nekreipti dėmesio į visas pašaipas, kurias skleidžia kiti žmonės apie tave?

Tai, kad susilauki pašaipų, nereiškia, kad jų nusipelnei ar esi pati dėl jų kalta. Tie, kurie šaiposi, patys yra sužeisti žmonės. Vietoj tavęs galėtų atsidurti kitas žmogus ir lygiai taip pat iš jo šaipytųsi. Jei patiri patyčias, pirmiausia asmeniškai pasikalbėk su tuo asmeniu, kuris iš tavęs tyčiojasi, leisk jam suvokti, kad nenori jam nieko blogo, galbūt klustelk, kaip jam sekasi, nes galbūt jis pats patiria kokių sunkumų (kad ir tas pačias patyčias iš kitų). Jei situacija nesikeičia, pasikalbėk apie patyčias su suaugusiuoju, kuriuo pasitiki, ir paprašyk jo pagalbos. Ir nepamiršk, kad turi puikių savybių – kasdien jas užfiksuok ir pasidžiauk.

Ar 100 proc. tikite Dievu? Kokia Jūsų specialybė neskautaujant

Abejonių labai natūraliai kyla. Taigi, 100% ne. Tačiau tikėjimui svarbiau ne tiek tikėti 100%, kiek dėl tų 70% ar 80% klausyti savo sąžinės ir Dievo kvietimo. Pagal specialybę du iš mūsų studijuojame politikos mokslus; vienas bendradarbis yra paskutinio kurso IT studentas, o vadovė yra baigusi teatro režisūrą.

Kam? Kokia prasmė?

Jeigu klausiama, kokia prasmė kalbėti jaunimui apie vertingumą, tai tikime, jog milžiniška: kad besiformuojanti asmenybė galėtų pilnavertiškai gyventi bendruomeninio žmogaus gyvenimą, labai svarbu jausti tiek savo, tiek šalia esančio vertę, tačiau kartais šeimos ir mokyklos aplinka neskatina jaustis vertingam arba tokiu laikyti šalia esantį. Norime būti tie, su kuriais jaunimas gali pasikalbėti tomis temomis, kuriomis nedrįsta su niekuo kitu arba kuriomis niekas kitas nedrįsta kalbėtis su jaunimu.

Kaip atsikratyti kitų priklijuotų etikečių?

Etiketės nukrenta tik pažinus žmogų. Kitas norės tave pažinti, kai tu parodysi, kad ir jis tau įdomus. Etiketės dings, kai etikečių klijuotojas taps tavo draugas.

Kodėl sunku atrasti savo talentą?

Kodėl žmonės taip džiaugiasi koncertais, skaniu maistu ir kelionėmis? Todėl, kad tai, ką gauna retai, natūraliai labiau vertina ir tuo džiaugiasi. Panašiai yra ir su talento paieškomis: jį radę ne iš karto, vėliau labiau džiaugiamės ir rūpestingiau puoselėjame. Be to, Dievas per mūsų ir kitų talentus mums apreiškia Save: kaip Jis pats yra iš dalies pažįstamas, bet ne iki galo suprantamas, taip ir mūsų talentai yra kažkas, ką reikia nuolat tobulinti, iš naujo atrasti.

Ar tau buvo sunku pritapti prie kitų?

Barjerai yra natūralūs kiekvienoje žmonių grupėje. Ilgą laiką man atrodė, jog tie barjerai nuo laisvo bendravimo stabdo tik mane ir aš esu vienintelis Žemėje, kuriam trūksta drąsos. Vis dėlto, daugybė žmonių jaučia tą patį. Tą supratus pasidaro lengviau įsilieti į naują grupę.

Ar sunku dirbti tokį darbą?

Kadangi Jaunimo centro darbuotojai veikia nedidelėje komandoje, tikrai nėra lengva rūpintis daugybe smulkių atsakomybių. Tačiau susitikimai su jaunimu yra viena atsakingiausių, įdomiausių ir labiausiai praturtinančių patirčių — būtent tiesioginio kontakto su jaunu žmogum mums labai norisi, tad ir sunkumus, kurių kartais pasitaiko, malonu „nešti“.

Su kokio būdo žmonėmis tenka susitikti?

Labai įvairaus: maloniais ir visada kviečiančiais sugrįžti, dėkojančiais už mūsų darbą; tyliais, pasyviais ir nelinkusiais bendradarbiauti; pykstančiais arba „traukiančiais per dantį“. Tačiau tai natūralu: Jėzų Kristų irgi keikė bei persekiojo, o Jis pats sakė, kad norintiems Juo sekti lengva nebus, bet teks sulaukti panašaus engimo iš kai kurių žmonių.

Iš kur semetės tiek tokių protingų minčių?

Susitikimą apie vertingumą ruošėme, remdamiesi mūsų bei mūsų kolegų, dirbančių su jaunimu medžiaga ir asmenine patirtimi. Taip pat prieš kiekvieną susitikimą meldžiamės į šv. Dvasią, kad apšviestų mūsų protus ir duotų išminties kalbėti tai, kas reikalingiausia.

Kokia jums svarbiausia žmogaus savybė?

Humoro jausmas. Su linksmais žmonėmis ne tik smagu bendrauti; ši savybė dažniausiai rodo, jog žmogus yra atviras, draugiškas, lankstus, pastabus, kūrybingas.

Kaip pasikeisti į gerąją pusę?

Tai labai susiję su savivertės klausimu, todėl verta žiūrėti atsakymą į klausimą „kaip mylėti save“?. Be to, keliant tikslus sau, svarbu juos išsikelti realiai įgyvendinamus, neskubėti. Geriausia dienai išsikelti po vieną labai konkretų tikslą, prieš tai gerai apsvarsčius, kiek tas idealus tikslas toli nuo realybės. Tegul to tikslo siekimas išveda iš komforto zonos, tačiau nekelia baimės.

Kaip tvarkytis su panikos priepuoliais?

Patiriant paniką labai svarbu gilus ir ramus kvėpavimas, gali sukti ratukus aplink mokyklos stadioną greitu žingsniu, giliai kvėpuojant. Gali pabandyti pasibaudoti mobiliąja aplikacija „Ramu“ – ten yra pratimai, kuriuos atliekant galima susidoroti su panika.

 

 

Paberžės Švč. Jėzaus Širdies parapija

Kaip elgtis jeigu tikėjimas Dievu nebe toks koks buvo anksčiau ?

Tikėjimas neturi būti statiškas; mes patys augame, o su mumis auga ir keičiasi santykis su Dievu. Kaip kad rašo apaštalas Paulius: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.“ (1 Kor 13, 11). Taip pat priklauso, ką turi omeny sakydamas, jog tikėjimas kitoks. Dievo įsivaizdavimas keičiasi, nes suprantame pačių klaidingus įsivaizdavimus, Dievo paveikslus. Norint išgyventi tą perėjimą reikia domėtis tikėjimu, skaityti katekizmą, bažnyčios tėvus (pvz, Tomą Akvinietį, Šv. Augustiną ir kitus). Taip pat internete yra nemažai geros informacijos angliškai. YouTube platformoje ypač geri yra Asscension Presents ir Bishop Barron kanalai. Katalikybė yra religija, kuri neatsisako sveiko proto ir kuriame dera sveikas protas (racionalumas) ir tikėjimas.

Apie celibato naikinimą kunigams. Prieš ar už ?

Pirmiausia reikėtų svarstyti apie tai, kam yra reikalingas celibatas. Pirmiausia tai yra visiško atsidavimo savo tarnystei ir pasišventimo bei meilės Viešpačiui ženklas, kuomet atsižadama lytinių santykių ir šeimos sukūrimo „dėl Dangaus Karalystės reikalų“. Tai nėra suvaržymas dėl suvaržymo, bet atsižadėjimas kažko dėl ypatingos tarnystės ir iš didelės meilės Dievui. Fizinė tėvystė šeimoje šiuo atveju pakeičiama į dvasinę tėvystę tikinčiųjų atžvilgiu, kuri reprezentuoja Dievo ir Jėzaus tėvystę. Taigi celibatas yra svarbus elementas dvasininko tarnystėje, padedantis pilna širdim tarnauti Kristui ir Jo Bažnyčiai.

Ar blogi žmonės patenka į pragarą?

Pragaras pirmiausia yra atsiskyrimo nuo Dievo būvis, kurį pats žmogus pasirenka atsisakydamas mylėti Dievą. Mylėti Dievo negalime, jei sunkiai nusidedame Jam, savo artimui ar patys sau. Katalikų bažnyčios katekizme parašyta: „Mirti turint sunkią nuodėmę ir nesigailint bei atstumiant gailestingąją Dievo meilę reiškia savo paties laisvu noru būti amžinai nuo Jo atskirtam“. Taigi, jei žmogus turi sunkią nuodėmę ir jis iki paskutinės akimirkos dėl jos nesigaili, reiškia žmogus nemyli Dievo ir savo valia nuo atsiskiria, o tai ir yra Pragaras.

Norėčiau paklausti jūsų – iš kur gaunate tiek įkvėpimo ir jėgų (kalbant apie dvasinę pusę) dalintis savo patirtimi. Ir apskritai koks jūsų tikėjimo šaltinis?

Jei Dievas mums duoda kokią nors misiją, pvz dirbti jaunimo centre, tai Jis tuo pat mums duoda visa, ko reikia įgyvendinti šiai misijai. Nesvarbu, kas tai bebūtų: ar kiti žmonės, ar priemonės, ar mūsų savybės, ar įvairios situacijos. Jis visa tai duoda mums ne už gerus darbus, bet kaip malonę, o tai reiškia dovanai tam, kad eitume ir tuo dalintumėmės su kitais. Kiekviena Dievo malonė mus pripildo kaip sklidiną indą, kuriame vanduo teka pro kraštus. Jausdamasis sklidinu visada norėsi pasidalinti tuo su kitu. O tikėjimo šaltinis yra asmeninis santykis su Dievu. Kaip ir bet kuriame kitame santykyje mes turime įdėti pastangų, kad jis augti: susitikti, bendrauti, domėtis vienas kitu. Kuo daugiau mes pažįstame savo draugą ir kartu išgyvename įvairias situacijas, tuo turime tvirtesnį santykį su Juo. Taip pat yra ir su Dievu. 🙂

Kiek VAJC’e yra savanorių?

VAJC neturi oficialių VAJC savanorių, tačiau turime keletų veiklų, kuriose savanorių rankos mums yra labai reikalingos. Kiekvienai veiklai ar renginiui turime skirtingą savanorių poreikį, todėl tikslaus skaičiaus pasakyti negalime.

Kodėl jums patinka šis darbas?

Galima atrasti daug priežasčių, kodėl mums patinka šis darbas. Pirmiausia tai suteikia galimybę aplankyti daug jaunų žmonių, kalbėtis apie tai, kas yra mums kaip jauniems žmonėms svarbu. Kartu tai proga liudyti tikėjimą ir per liudijimą padėti kitiems giliau pažinti save, jauną Bažnyčią, Dievą, taip pat mums patiems geriau pažinti save, augti savo santykyje su Dievu.

Kodėl yra statomos bažnyčios?

Gyvenamuosius namus statome tam, kad galėtume kartu gyventi kartu su savo šeima, artimaisiais, kartu augti, dalytis skausmais, džiaugsmais, bendryste. Bažnyčios taip pat statomos šeimai, tikinčiųjų šeimai, kuri kartu, vienoje vietoje, šlovintų Dievą, padėtų augti tikėjime, stiprinti gyvąją Bažnyčią. Kaip gyvenamųjų namų reikia pirmiausia mūsų fiziniams poreikiams , taip Bažnyčios reikia mūsų dvasiniams poreikiams. Ne šiaip sau sakoma, jog Bažnyčia yra Dievo namai.

Kaip atrandat jėgų eiti toliau kai atrodo, kad žemė slysta iš po kojų? 🙂

Vienas atsakymas yra disciplina. Dažnai supranti, jog nors ir tam tikru momentu gali būti sunku, tačiau dažniausiai tai yra laikina. Reikia prisiminti priežastį, kodėl pradėjai daryti kažkokį dalyką – galutinis tikslas visada turėtų būti kelrodis ir pagrindinis motyvuojantis dalykas, leidžiantis nesustoti. Be to, yra draugai ir šeima, kurie padeda sunkiais momentais. Be abejo, niekad nepamiršk maldos – juk Dievui nėra negalimų dalykų.

Ką daryti jei Valstybės įstatymai prieštarauja Dievo įsakymams? Ką tokiu atveju turėtų daryti katalikas? pvz.: mirties bausmė, kai kuriose valstybėse?

Pirmaisiais amžiais taip ir buvo! Tereikia prisiminti Romos imperiją. Žinoma, tai egzistuoja ir dabar. Katalikas ir turi būti ta žemės druska, tas prieskonis, kuris išsiskiria iš visuomenės savo elgsena ir laikysena. Tokiu atveju katalikas tiesiog turi laikytis dieviškųjų įsakymų ir nebijoti būti persekiojamam ar nesuprastam. Tiesą sakant, pats Jėzus mus dėl to perspėjo: „Jei pasaulis jūsų nekęs, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau, negu jūsų. Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus, kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia.“ (Jn 15, 18).

Kaip atsakyti ateistams į klausimą „kodėl tiki“?

Nėra vieno atsakymo į šį klausimą. Kiekvienas atsakymas yra labai individualus ir autentiškas, nes tai – tavo tikėjimo kelionės pasakojimas, kitaip tariant liudijimas. Atsakyti į klausimą „kodėl tiki“ pirmiausia turi pats/pati. Tai nėra lengva, nes dažnai tikėjimą priimame kaip savaime suprantamą dalyką, kaip tradiciją, perduotą tėvų, senelių. Visgi esame protingos būtybės, todėl turime ieškoti paaiškinimų, kodėl esame tikintys. Tie aiškinimai nebūtinai turi būti filosofiniai, teologiniai, moksliniai. Dievas mūsų gyvenimuose veikia skirtingais būdais, todėl ir mūsų paaiškinimai gali būti labai skirtingi. Vieni tiki dėl to, nes tikintys žmonės yra laimingesni, moralesni, nes tai teikia gyvenimui daugiau prasmės, kiti atranda Dievą per nuopolius, kančią, įvairius kitus įvykius, kuriuose žmogus pasidaro atviresnis Dievo malonės veikimui. Bandydamas atsakyti, kodėl tiki, pamąstyk, kur savo gyvenime, kasdienybėje atrandi Dievo veikimą, už ką esi jam dėkingas, pasidomėk, kaip Dievas veikia kitų (ne tik tavo artimųjų, bet ir šventųjų) gyvenimuose. Gal tai bus gera pradžia vieno esmingiausių gyvenimo klausimų.

Kodėl serga, kenčia ir miršta vaikai? Kaip paaiškinti taikiai šeimai, jog Dievas vis tiek mus myli ir yra geras?

Katalikiškoji teologija per visą savo gyvavimo laikmetį yra bandžiusi pateikti galimus atsakymus į šį klausimą, galiausiai išplečiant jį – kodėl apskritai egzistuoja blogis ir kaip jis suderinamas su tikėjimu, jog Dievas yra Visagalis ir mylintis ? Verta pažymėti kelis akcentus dėl kurių tikrai sutariama:

1. Dievas nėra blogio priežastis. Jis nekuria blogio ir nedaro niekam bloga.

2. Blogis (fizinis ir moralinis) į mūsų pasaulį atėjo per pirmųjų tėvų nuodėmę. Visa kūrinija buvo pažeista ir mirtis, ligos įžengė į mūsų gyvenimus.

3. Tad kančia ir blogis TIESIOG egzistuoja mūsų pasaulyje ir mes jo neišvengsime. Egzistuoja ligos, nelaimės – kartais jas sukelia pats žmogus savo neatsakingu elgesiu.

4. Dievo Sūnus atėjo ne panaikinti kančios, bet ją įprasminti. Kristaus kryžius kančią pavertė meilės tarnaite.

5. Dievas leidžia blogiui egzistuoti ir veikti dėl didesnio gėrio ir galutinio tikslo – mūsų amžinosios laimės. Kadangi mes esame žmonės – riboti kūriniai, šį Dievo planą yra sunku suprasti.

6. Dievas galėtų pašalinti blogį, bet tai būtų prievartinis įsikišimas – „Jis leidžia javams ir raugėms augti kartu iki pjūties meto“

7. Galiausiai nors tai skamba keistai, tačiau šis gyvenimas žemėje nėra mūsų galutinis tikslas. Mūsų uždavinys yra nukeliauti pas Viešpatį. Kai kuriuos Viešpats pasišaukia labai anksti ir tai yra Jo gailestingumo ženklas. Šeimą, kuri neteko vaiko pirmiausia reikia tiesiog palaikyti. Reikia padėti jiems patiems išgedėti ir rasti atsakymą. Siūlyčiau perskaityti Kjaros Korbel istoriją, – ji geriau už teorinius svarstymus pamoko kaip elgtis tokiose situacijose.  Tai knyga „Gimėme ir jau nebemirsime: Kjaros Korbelos Petrilo istorija“ (aut. Simone Troisi, Christiana Paccini)

Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapija

Ar galima pilnai pamilti save?

Galima save pilnai mylėti tuo pačiu priimant, kad nesu tobulas žmogus, kad galiu klysti, kad negimiau visko mokėdamas. Svarbiausia suprasti, kad galiu mylėti save su visomis daromomis klaidomis. Jei nebandau apsimesti, kad esu tobulas, galiu pilnai save pamilti.

Ką daryti, jeigu nesijauti vertas savo antrosios pusės?

Pirmiausiai svarbu suprasti kad pats/-i esi vertinga(s), nes esi norėta(s) ir laukta(s), nes Dievas sukuria žmogų pagal savo paveikslą, Jis niekad nekuria broko! Taip, kartais atsitinka, jog pradedi santykį su žmogumi, kuris yra geresnis/šaunesnis/protingesnis/dar koks -esnis. Priimk tai kaip dovaną. Brangink tą žmogų ir sakyk, jog jį myli ir vertini. Auk kartu su tuo žmogumi – jei jis geresnis vienoj ar kitoj srity, paprašyk, kad ir tave vieno ar kito dalyko pamokytų. Tik svarbiausia, negailėk savęs ir netapk kito žmogaus nuosavybe vien dėl to, jog jis atrodo geresnis. Na, ir visada gali tobulėti, tapti geresniu ir tapti vertu kito žmogaus. Svarbiausia savęs nežeminti ir nekaltinti, jog esi kažkuo menkesnis už kitą, nes, labai didelė tikimybė, jog tavo antroji pusė negalvoja, jog ji(s) yra geresnis negu tu.

Kodėl katalikų kunigai negali tuoktis, o protestantų pastoriai ir stačiatikių popai gali?

Katalikų bažnyčioje celibatas įtvirtintas nuo 1139m. (Laterano II susirinkimo), tačiau pati celibato praktika esti nuo pirmų amžių (nors kai kurie apaštalai buvo vedę, tačiau celibato svarba kunigams buvo suvokiama nuo pirmųjų amžių). Šventajam Rašte net yra parašyta: „Aš norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių. Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs“ (1 Kor 32–33). Celibato pažadą duoda šventinamieji į diakonus, o vėliau kunigystės šventimų metų šis pažadas dar kartą pakartojamas. Celibatas turi dvi priežastis – turtinę ir dvasinę. Iki Laterano susirinkimo Bažnyčia susidūrė su paveldėjimo teisės iššūkiais, t.y. turtas dažnai buvo perduodamas dvasininko šeimos nariams, o ne bažnyčiai. Dvasinė celibato priežastis kyla iš paties Jėzaus gyvenimo būdo bei siekio gyventi dėl Dievo karalystės per visišką savęs atsidavimą.

Ar blogai rūkyti marihuaną?

Taip, marihuaną rūkyti yra blogai, nes pirmiausia tokiu būdu yra pažeidžiami LR įstatymai (neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis). Tačiau kadangi klausimas yra ne apie marihuanos vartojimo legalumą, bet kaip apie moralinį blogį, tuomet reikėtų svarstyti, ką apie tai kalbą Bažnyčios mokymas. Katalikų bažnyčios katekizmo 2291 straipsnyje rašoma, kad “Narkotikų vartojimas labai smarkiai kenkia žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai sunkus nusižengimas, nebent narkotikus tektų vartoti griežtai terapiniais sumetimais.“ Katekizme nėra atskiriami sintetinės ir augalinės kilmės narkotikai, todėl abiejų (įtraukiant ir marihuaną) vartojimas suvokiami kaip sunkus nusižengimas.

Ką daryti, jeigu nesigauna savęs vertinti 10?

Pradžioje – nenusimink. O paskui vis ir vis ieškok savo gerųjų savybių, savo stiprybių. Ieškok progų savo stiprybes realizuoti, jas panaudojant prisidėti prie geresnės ir gražesnės savo aplinkos. Taip tavo stiprybės dar labiau skleisis ir tvirtės, pamažu slopindamos silpnybes. Kasdien pasidžiauk tuo, ką padarei ar pagalvojai gero, naudingo, gražaus. Pasimėgauk savo progresu.

Ar krikščionybė (katalikybė) yra nesuderinama su liberaliomis pažiūromis?

Krikščionybės ir liberalizmo suderinamumas priklauso nuo to, kaip suvoki liberalizmą. Esama daug liberalizmo atmainų – vienos iš jų prieštarauja krikščionybei, o kitos ne. Tiek krikščionybėje, tiek liberalizme laisvė yra viena iš kertinių sąvokų. Pavyzdžiui, krikščionybėje moralus veiksmas gali būti tik tada, jei jis yra atliktas laisva valia, o ne per prievartą. Jei mes suvokiame liberalizmą kaip valstybės aparato ribojimą siekiant tam tikras valdymo galias atiduoti patiems žmonėms, tuomet tai neprieštarauja religijai. Atvirkščiai, tokiu būdu gerbiamas žmogaus asmuo ir jo laisvė savo protu ir laisva valia priimti sprendimus, o ne kuo labiau apriboti jo laisvę, visus sprendimus nuleidžiant „iš viršaus“. Pagal Bažnyčios mokymą, ši laisvė neturi prieštarauti tam, ką teigia krikščionybė – prigimtiniam žmogaus orumui nuo jo prasidėjimo iki mirties, santuokos kaip vyro ir motinos sąjungos ir t.t. Krikščionybė sunkiai suderinama su liberalia etika, kuri kvestionuoja tiesos buvimą (t.y. abejoja, kad yra viena Tiesa) ir remiasi nuolatine abejone ir skepticizmu. Krikščionys tiki Tiesos buvimu, bando ją atrasi protu bei priimti tikėjimu (t.y. tikėti tuo, ką Viešpats apreiškė).

Kaip paaiškinti nekaltą Marijos prasidėjimą?

Dievas buvo numatęs ją kaip būsimą Dievo išnešiotoją ir dėl to padarė vienintelę išimtį apsaugodamas nuo gimtosios nuodėmės – paties Visagalio Dievo išnešiotoja privalėjo būti be nuodėmės, kitaip negalėtų atlikti tokio svarbaus darbo. Žinoma, Dievas tai suteikė palikdamas Marijai galimybę pasirinkti, ar vėliau priimti šį jai siųstą pašaukimą. Visgi pilnai paaiškinti Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą yra neįmanoma, nes šis įvykis – slėpinys, kuriam suvokti žmogaus protas yra per menkas. Nors Dievas davė protą ir jusles, kad Jį ir Jo kūrinius pažintume, tačiau visko perprasti negalime, nes patys esame jo kūriniai, o kūrinys negali daugiau žinoti nei pats kūrėjas.

 

Vilniaus Kalvarijų parapija

Kaip elgtis, kai svyruoja tikėjimas?

Stiprinti santykį su Dievu galima lygiai taip pat kaip ir stiprinant ryšį su savo draugais – leisti kartu laiką. Kai mes meldžiamės, priimame sakramentus, dalyvaujame šv. Mišiose, mes kiekvieną kartą susitinkame su Dievu, bendraujame su Juo. Atgailos sakramentas taip pat labai stipriai mus priartina prie Dievo, nes jis naikina nuodėmę, kuri visada sukuria distanciją tarp mūsų ir Dievo. Po vieną keliauti yra visada sunkiau. Vienas gali nueiti greitai, bet ne taip toli kaip su kitais, kurie reikiamu metu gali tave pastiprinti. Bendruomenė yra dar viena dovana, kuri mums gali išlaikyti santykį su Dievu sunkiuose momentuose.

Kaip susiradus tuos gražius dalykus drauge netapti kopija?

Visų pirma labai svarbu pažinti save ir suprasti, kodėl norisi kopijuoti kitą žmogų. Jei tai darai dėl to, kad nesijauti visavertišku, tuomet kopijavimas tik dar labiau gilins Tavo žaizdas. Tačiau kartais mes „kopijuojame“ (tiksliau galėtų pasakyti „laikome mums pavyzdžiu“) kitą žmogų, nes jis turi labai puikių savybių, praktikuoja tam tikras dorybes, kuriomis taip aktyviai gyvenime dar nesivadovaujame.  Tokiu atveju reikėtų nebijoti sekti to žmogaus pavyzdžiu ir mokytis iš jo nepamirštant, kad jis yra lygiai toks pat žmogus kaip ir kiti: su silpnybėmis, kurių šią akimirką mes nematome. Dėl šios priežasties gerai yra turėti keletą skirtingus talentus, savybes turinčių žmonių, kurie tau būtų puikūs šventumo ir dorybingumo pavyzdžiai. Jei stengsiesi pažinti save ir kartu seksi geru ir doru pavyzdžiu, tuomet ne kopijuosi kitus, o auginsi save.

Kartais pakliūni į situaciją, kai atrodo, kad nėra jokios išeities. Visi sako, jog viskas gerai, bet tu žinai, kad taip nėra. Atrodo, lengva sakyti „pasitikėk Dievu“, bet kaip tai padaryti, kad nebūtų atmestinai, kad tas pasitikėjimas padėtų?

Žydai sako: Žmogus turi padaryti viska ką gali iš savęs pats, o ko negali, Dievas prideda. Tokioje situacijoje svarbu suvokti, jog pasitikėjimas Dievu nereiškia, kad rezultatas bus toks, kokio tu tikiesi. Pranašo Izaijo knygoje Dievas sako: „Mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai“ (Iz 55,8). Tai nereiškia, jog tam tikroje situacijoje nereikia paties žmogaus pastangų, tačiau dera suvokti, jog bet kuri situacija yra Dievui geriau pažįstama nei tau, todėl svarbu palikti vietos Jam veikti, nes jis išsprendžia dalykus taip, kaip galbūt mažiausiai tikiesi, bet tai padaro geriausiai (nors iš pirmo žvilgsnio nebūtinai taip atrodys)

O jūs nebijot kaskart kalbėti apie save? Ką darot, jei bijot?

Ne visada yra lengva dalytis savo gyvenimo patirtimi ypač ta, kuri palikusi tavyje skaudžias žymes. Svarbu atpažinti, kada jau gali dalytis šiais išgyvenimais. Jei esi labai jautrus kalbėti šia tema, tuomet tikriausiai reikia dar truputį palaukti; tikriausiai ši istorija dar nėra pasibaigusi, ji tęsiasi tavyje. Ženklas, kad jau gali pradėti kalbėti apie savo išgyvenimus, yra tada, kai jau gali pažvelgti į situaciją iš šono, ją išanalizuoti ir pasakyti, ką ši patirtis tau davė, ką iš jos pasiėmei, pamatyti, kaip Dievas veikė tame išgyvenimo laikotarpyje. Kai suformuluoji aiškią žinią ir manai, kad ji gali būti naudinga kitiems, tuomet įgauni drąsos dalytis savo išgyvenimais.

Kodėl Jėzus laikomas Dievu, nors sako, kad Tėvas yra „aukštesnis“?

Kitose šv. Rašto vietose Jėzus sako: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10,30) arba „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14,6). Dievas Sūnus turi dvi prigimtis būdamas vienas Asmuo. Kaip Dievas, Jis vykdo visos Švč. Trejybės valią ir yra tobuloje vienybėje su Švč. Trejybe, o kaip žmogus Jis vykdo dangiškojo Tėvo valią. Būtent kaip žmogus Jis išpažįsta Tėvą kaip aukštesnį, bet tai nereiškia, kad Švč. Trejybėje kaip Dievas Jis žemesnis.

Ar islamo Dievas yra tas pats kaip ir krikščionybės?

Visų religijų esmė yra ieškoti Dievo ir surasti tikrąją tiesą, tad ganėtinai natūralu, jog daugelis jų turi mažiau ar daugiau tiesos. Pereinant į asmeninį lygmenį, žmogus taip pat ieško to paties protu ar kitais pažinimo būdais. Pavyzdžiui, Aristotelis įrodė vieno Dievo (arba kaip argumente tegiama „pirmojo judintojo“) buvimą. Kaip žinome, Aristotelis gyveno IV a. prieš Kristų, kai krikščionybė dar neegzistavo, tad jis negalėjo patirti niekeno įtakos. Tai parodo, kad žmogus iš prigimties linkęs ieškoti Dievo, nesvarbu ar ieškojimas būtų primityvus ar rafinuotas.

Dabar pereikime prie Islamo. Ši religija turi bendrų bruožų su krikščionybe (pvz. abi yra monoteistinės religijos). Visgi tikroji Tiesa gali būti viena, ir nors Islamas turi nemažai Tiesos elementų, tikroji tiesa randama krikščioniškajame Dieve (Jėzus sakė „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“). Alachas daugeliu atžvilgiu skiriasi nuo krikščioniškojo Dievo sampratos (Islamas pripažįsta Jėzų kaip pranašą, o ne tikrąjį Dievą, taip pat musulmonai netiki Švč. Trejybe ir kt.), bet žmogaus pastangos ieškoti tikrojo Dievo, sprendimų priėmimas klausantis sąžinės balso, yra sąlygos, kurios leidžia būti išganytiems ir kitų religijų išpažinėjams. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma, jog Išganymas ateina per Kristų, bet „tie, kurie nepakaltinamai nepažįsta Kristaus Evangelijos ir Jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir, iš sąžinės balso pažinę Jo valią, stengiasi malonės veikiami ją vykdyti darbais, gali pasiekti amžinąjį išganymą“. Galima sakyti, jog Islamas ieško dar jiems nepažinto Dievo, o tai, kas Islame yra Tiesa ir Gėris ateina ne per Alachą, bet per triasmenį, trivienį Dievą.

Beje, šia tema labai rekomenduojame perskaityti šį išsamų, bet kartu gan aiškų ir įdomų straipsnį: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-09-ar-krikscionys-ir-musulmonai-garbina-ta-pati-dieva/141642

Kaip jūs atsidūrėte Vilniaus arkivyskupijos Jaunimo centre ir atėjote iki to, kad dabar vedate „paskaitas“?

Jaunimo centre žmonės atsiduria labai įvairiai. Vieni pamato darbo skelbimą ir kreipiasi į mus, kiti yra pakviečiami komandos vadovo, jei yra matoma, kad tas žmogus puikiai tiktų į mūsų komandą. Kai kurie žmonės kreipiasi tiesiai į mus ir be darbo skelbimų, nes jaučia troškimą dar labiau tarnauti jaunimo sielovados srityje. Paskaitas, kurias labiau esame linkę vadinti susitikimais, nusprendėme turėti todėl, kad kaip jaunimo centras siekiame tiesioginio bendravimo su jaunais žmonėmis, o ne vien įvairių projektų planavimo ir strategijų kūrimo. Taip pat per šiuos susitikimus siekiame pažinti jaunus žmones, nes trokštame žinoti, kuo jie gyvena ir kas jiems rūpi tam. Tokiu būdu savo veiklomis norime atliepti į jauno žmogaus aktualijas.

Kokį didžiausią susitikimą planuojate šiais metais?

Vienas iš didžiausių renginių šiais metais – tradicinis piligriminis jaunimo žygis Aušros vartai – Trakai, vyksiantis rugsėjo 7 d. Kviečiame dalyvauti ar savanoriauti! 🙂

Kodėl jūs nepasirinkote kitokios veiklos, o būtent šitą? Kaip jūs pasirenkate apie ką kalbėti?

Šia veiklą (pamoką apie vertingumą) pasirinkome neatsitiktinai. Dirbdami ar bendraudami su jaunais žmonėmis, pastebime, jog labai dažnai jaunas žmogus nesijaučia vertingas. Šiuolaikinė visuomenė mums aiškiai formuoja įvairius naudos, išvaizdos ir kitus kriterijus, tad nemažai kas ant jų „užkimba“, o kriterijų neatitikimas sukelia nevertingumo jausmą. Taigi manome, jog vertingumo tema yra labai aktuali jaunam žmogui. Norime padėti jaunam žmogui susigrąžinti sveiką vertingumo jausmą, todėl tokią veiklą ir pasirinkome.

Šv. Jono Bosko parapija ir Bezdonių „Saulėtekio“ pagrindinė mokykla

Kaip jus susitvarkote su problemomis?

Priklauso nuo to, kokios problemos. Esame apdovanoti protu, valia, įvairiais gebėjimais ir talentais, kurie mums padeda tas problemas išspręsti. Taip pat suprasdami, kad esame riboti, savo iššūkius ir problemas patikime ir Dievui, kuriam nėra neįmanomų dalykų. Asmeninė patirtis rodo, jog labai apsimoka palikti vietos Dievo valiai ir veikimui, nes ilguoju laikotarpiu įvyksta tai, apie ką visai nebūtum pagalvojęs.

Kaip atsikratyti kompleksų bendraujant su vaikinais?

Bendrauti su priešingos lyties bendraamžiais dažnai gali būti nejauku. Dažnai pasitaiko, kad kuo labiau patinka vaikinas, tuo keisčiau ir neįprasčiau imasi elgtis merginos. Tai dar nereiškia, kad tai yra kompleksai – labiau jaudulys, nerimas. Kompleksai labiau susiję su savo kaip merginos nuvertinimu – kai nepasitikiu, jog esu verta su juo bendrauti. Kyla baimės, kad nesu jam įdomi pašnekovė, kad jam nėra už ką mane gerbti, kad nesu pakankamai graži, kad pastebėtų. Kartais dėl to imame bijoti bendrauti, pabėgame, atsitraukiame, nepakalbiname, kai to norisi. Svarbiausias kelias, kaip pradėti su vaikinais „be kompleksų“ – tai įveikti savo nepasitikėjimą, nuvertinimą. Galima pradėti nuo savo stipriųjų savybių įvardijimo – tai padės suprasti, kas tavyje gali patraukti bendrauti ne tik drauges, bet lygiai taip pat ir vaikinus – jie juk irgi žmonės. Taip pat svarbu turėti domėjimosi sričių – temų, kuriomis gali įdomiai kalbėtis su vaikinais. Vis tik svarbu suprasti, kad kai kuriems vaikinams nebūsi įdomi ir jie nenorės su tavimi bendrauti – lygiai taip pat ir ne visos merginos nori būti tavo draugės. Tai patyrusi neišsigąsk ir nesistenk atsitraukti nuo visų vaikinų, tikrai sutiksi daug vaikinų, kurie tave vertins už tai, kokia esi. Jei jauti, kad tikrai turi kompleksų, kurie atsiradę seniai, niekaip nepavyksta su jais susidoroti, nepavyksta pakeisti požiūrio, kreipkis į psichologą.

Ką galima padaryti ar pakeisti, kad draugai neišdavinėtų?

Norint ko nors išmokyti žmogų, pirmiausia jam reikia parodyti pavyzdį. Taigi, ir norėdamas, kad kitas gebėtų būti vertas pasitikėjimo, pirmiausia turi parodyti pasitikėjimą juo. Taip, tai rizikinga, tačiau neįmanoma, kad medis išaugtų prieš tai nepasėjus sėklos. Vis dėlto, patį žmogų pakeisti labai sunku. Dažniausiai tai ne mūsų jėgose; žmogus negali perkeisti širdies, tik Dievas. Todėl pagrindinis ginklas norint įveikti kito nepatikimumą, yra malda už jį.

Kodėl yra (išvaizdos) standartai?

Standartus formuoja socialiniai tinklai, televizija, kitos medijos, skirtos viešinti informaciją. O tai gyvuoja dėl labai paprastos priežasties: žmonės dažnai ne kritiškai žvelgia į jų vartojamą turinį, jo neatsirenka, neapmąsto; taip pat didelę įtaką daro grožio industrija. Įvairios lengvo turinio laidos, kitoks turinys yra maloniai visuomenės vartojamas. Kuo aktyviau tai vartojama, tuo daugiau jų yra sukuriama. Medijose esantys standartai labai stipriai veikia jauną, besiformuojantį žmogų. Tai įskiepija stereotipinį mąstymą t.y. apibrėžia kas žmoguje yra gerai, kas blogai, kas gražu, o kas ne. Ir neretai jaunas žmogus jaučia spaudimą tų standartų laikytis.

Kaip labiau pasitikėti savimi?

Pasitikėjimas savimi – tai pasitikėjimas skirtingose srityse. Galiu labai pasitikėti savimi, kai reikia spręsti matematikos uždavinius, bet visai nepasitikėti, kai reikia groti pianinu prieš auditoriją. Pasitikėjimas savimi kyla ten, kur jaučiamės stipriai. Vienintelis būdas – stiprinti tuos savo įgūdžius ir gebėjimus, kuriuose jaučiuosi silpnai. Pradedame nuo to, kad pastebime tas sritis, kur stinga pasitikėjimo. Tuomet pastebime, kas toje srityje vis tik pavyksta gerai – kad ir labai mažus dalykėlius. Jei visai nekyla minčių, galima paklausti šeimos, draugų pastebėjimų – jie mato mus iš šono ir kartais gali geriau pasakyti, kas mums gerai sekasi. Atpažįstant, kas toje srityje sekasi gerai, tuomet jau atsispirti nuo jų, nebesidairant ir per daug negromuliuojant savo nesėkmių.

Kaip padaryti kitą žmogų laimingesnį?

Vienoje knygoje rašoma, kad žmonės meilę išreiškia ir priima 5 skirtingais būdais: prisilietimu, žodžiu, dovana, jam ar jai skiriamu laiku, paslaugomis. Pamėginkite žmogų, kurį norite padaryti laimingesnį, pagirti žodžiu. Pamėginkite padaryti jam paslaugą, pavyzdžiui, paduoti stiklinę vandens kai šis bus ištroškęs. Net jei jis pats galės nesunkiai pasiimti stiklinę, parodysite jam dėmesį, kuris padarys žmogų laimingesniu. Be to, žmonės domisi skirtingais dalykais, tad jeigu žinote kito interesus, ypatingai jį nudžiuginsite pagyrę toje srityje, kuri jam svarbi, ar tiesiog paprašę daugiau papasakoti apie tą sritį.

Kaip nustoti menkinti save kiekviename žingsnyje?

Jei save menkini kiekviename žingsnyje, turbūt dažnai jautiesi prastesnis už kitus. Pirmas dalykas, nuo ko galima pradėti – tai nustok lyginti save su kitais. Geriau lygink save su savimi vakar, prieš savaitę ar prieš metus. Tikrai yra sričių, kur tau dalykai sekasi labai gerai ir lyginantis su kitais turėtum akivaizdų pranašumą. Bet lygintis visai nereikia, nes tai nesuteikia galimybės augti, bet skatina tokiose situacijose save sumenkinti. Svarbu  išmokti pasidžiaugti, kad ūgtelėjai. Kai kažkas nepavyksta, vietoj to, kad save menkintum, gali sau pasakyti – „šito aš dar nemoku, bet galiu išmokti“. Tai stums tave tobulėti, o ne gūžtis.

Kodėl žmonės nepriima manęs tokios kokia aš esu (patyčios,  juokavimai dėl mano kūno, daužymas… tai mane labai skaudina)?

Niekada,  NIEKADA nesi ir nebūsi verta to, kad tau trenktų. Neleisk, kad taip vyktų – prašyk suaugusiųjų, kuriais pasitiki, pagalbos, kad tave apsaugotų. Žmonės nepriima kitų, kitus žemina, kai patys patiria vidines kančias, kai patys yra sužeisti. Greičiausiai jie ir patys yra patyrę patyčias ir pažeminimą, todėl taip elgiasi ir su tavimi.

Kaip kovoti su lytinių santykių potraukiu iki vestuvių?

Pats lytinis potraukis savaime yra gražus ir geras. Jis integrali lytiškumo dalis, į kurią įeina dar du komponentai – meilė ir gyvybingumas (t.y. atvirumas gyvybei). Turėti lytinį potraukį normalu. Tačiau klausimas – ką su tuo daryti. Matyt nenustebinsiu pasakydama, jog gebėjimą susilaikyti nuo lytinių santykių reikia ugdytis. Svarbu vengti pagundų, nepastatyti savęs į tokią padėtį, vietą kuri galimai padidintų tikimybę lytiniams santykiams, nes lytinis potraukis yra labai stiprus, tad kartais vien stiprios valios neužtenka. Taip pat svarbu nepamiršti maldos, laikytis Dievo įsakymų, kad Dievas apdovanotų stipria valia ir gebėjimu mylėti skaisčiai. Ir paskutinis dalykas: nepamiršk, jog visos didelės pastangos, įdėtos siekiant vengti lytinių santykių yra tam, kad galėtum save pilnai padovanoti savo būsimajam žmogui, su kuriuo norėsi būti visą gyvenimą.

Kokios priemonės gali padėti įžvelgti savo grožį?

Kai norime ką nors pamatyti, reikia to ieškoti. Jei nori įžvelgti savo vidinį grožį, gali daryti tokį pratimą – kasdien vakare užsirašyti 5 dalykus, ką padarei gerai, kur parodei kilnumą, jautrumą, atsakingumą, taurumą ar kitaip papuošei pasaulį savo gerumu. Jei sunkiai sekasi, pasitark su draugais, šeima. Tai – sunkus ir įpareigojantis pratimas, bet gali atnešti supratimą, kad tavo vidus tikrai gražus. Jei nori įžvelgti savo išorinį grožį, kiekvieną kartą į save pažvelgus veidrodyje pasidžiauk nors vienu dalyku, pvz. kad šiandien gražiai atrodo plaukai arba kad gerai dera batai ir marškiniai. Tuo pačiu metu ieškok grožio kituose žmonėse. Besigilindama/s į savo asmeninį ir į apskritai žmonių grožį tapsi jam pastabesnis/ė.

Kokia išvis yra gyvenimo prasmė be to, kad reikia pasiekti savo tikslus?

Gyvenimo prasmės klausimas yra pats svarbiausias žmogui. Katekizme apie tai rašoma : „Šioje žemėje gyvename tam, kad Dievą pažintume, ji mylėtume, jam tarnautume ir pagaliau gyventume su juo amžinai“. Iš tikrųjų žmogaus pastangos pažinti save ir tai, kas peržengia regimąją tikrovę, tarnauti Dievui tarnaujant kitiems (jo kūriniams) ir galiausiai tapti panašiu į Dievą ir yra gyvenimo tikslas.

 

 


Katedros parapija

Kaip jaunystėje susilaikyti nuo žalingų įpročių (alkoholis, rūkymas)? Jei tai vartojama saikingai, ar yra labai blogai?

Šv. Rašte galime rasti ne vieną vietą, vaizduojančią iškilmes, kurių metu yra vartojamas alkoholinis gėrimas. Jėzaus pirmasis stebuklas yra susijęs būtent su vynu, t.y. vyno padauginimas Kanos vestuvėse. Tai mums rodo, kad alkoholio vartojimas nėra nuodėmė tol, kol vartojama saikingai. Peržengus saikingumą ribą, vartojimas yra laikomas nuodėme, ypač jei tampa žalingu įpročiu. Žalingas įprotis yra susijęs su vergyste. Žmogus praranda savo laisvą valią, tampa valdomas rūkymo ar alkoholio. Šie įpročiai užima žmogaus šeimininko vietą. Pavyzdžiui, priklausomybę rūkymui turintys žmonės būtinai per pertrauką turi išeiti parūkyti, nes kitaip jausis prastai; atsikėlę ryte irgi turi atlikti rūkymo ritualą, o vakare irgi turi parūkyti. Žmogus per dieną galėtų atlikti daugybę kitų dalykų, tačiau jis nebeatsispiria rūkymo minčiai ir net jaučiasi kažko neišpildęs, jei neatlieka šio ritualo. Krikščionio gyvenime ritualai turėtų būti kitokie — rytinė ir vakarinė malda, nes pagrindinis krikščionio ramybės ir stiprybės šaltinis yra Dievas ir santykis su Juo. Jei imiesi kitų kasdienių ritualų, tuomet tikriausiai tavo šeimininkas yra kažkas kita, o tai jau yra stabmeldystė.

Kaip reaguoti į bendraamžių ateistų blogus atsiliepimus apie Bažnyčią? Ar verta ginčytis ir bandyti įrodyti ar geriau nutylėti ir priimti kito nuomonę?

Viskas priklauso nuo Tavo ir nuo draugo pozicijų. Jei abu esate nusiteikę diskutuoti, tuomet verta kalbėtis. Labai svarbu yra išgirsti kitus žmones, net ir tuos, kurie nemėgsta Bažnyčios, nes dažniausiai jie turi labai konkrečią priežastį, kodėl taip yra. Labai dažnai tai būna Bažnyčioje patirtos nuoskaudos, Bažnyčios istorija, kuri turi ir juodų puslapių, neatitinkančių Kristaus mokymo ir t.t. Visa tai labai atskiria žmones nuo krikščionybės. Esant tavo minėtai situacijai, geriausias pasirinkimas yra išklausyti, nes tai parodo, kad mums nėra svarbu priversti patikėti kitą tam tikra tiesa, bet tą žmogų išgirsti, jį susitikti. Labai dažnai po to, kai leidi žmogui išsikalbėti, jis pasidaro daug atviresnis ir pradeda tave vertinti kaip pašnekovą, nes mato, kad tu jį girdi. Jei esi puolamas žodžiais dėl savo tikėjimo arba girdi, kad tikėjimas yra nuvertinamas, tuomet turėtum pasipriešinti, tačiau, jei tai daroma piktybiškai ir matai, kad žmogus visai nėra nusiteikęs Tavęs klausytis, tik pateikti savo teiginius, tuomet tikrai nėra verta ginčytis ir jam įrodinėti. Mes esame pašaukti liudyti, bet ne įrodinėti. Mūsų pareiga yra gerbti kitą žmogų, kokia jo nuomonė bebūtų, nes visi esame Dievo vaikai, tačiau tikrai nebūtinai turime sutikti vieni su kitais.

Kuo naudingas pasninkavimas? Kodėl reikia jo laikytis?

Labai dažnai pasninkas yra siejamas su Atgailos sakramentu, Gavėnios laikotarpiu — kaip permaldavimo auka. Naujajame Testamente matome epizodą, kuomet mokiniai ateina pas Jėzų ir skundžiasi, kad negali išvaryti demono, o Jėzus atsako, kad ši veislė yra išvaroma tik malda ir pasninku. Taigi iš šio epizodo galime matyti, kad pasninkas yra tarsi maldos pastiprinimas, nes prie kreipimosi į Dievą mes pridedame ir savo auką – kūno apsimarinimą, kuriame daugiau vietos lieka Dievui. Kaip bebūtų paradoksalu, bet ši auka mums yra naudinga ne tik Dievo suteiktomis malonėmis, bet ji taip pat stiprina mūsų valią, dvasią ir padeda dar labiau atsigręžti į Jį. Palyginti galima būtų su fizine treniruotė: kai norime laimėti varžybas, turime gerai pasiruošti ir kažko atsisakyti dėl didesnio tikslo.

Kodėl Dievas Senajame ir Naujajame testamentuose taip skiriasi?

Senajame ir Naujajame Testamente Dievas yra tas pats, bet skiriasi Jo pedagogika. Jeigu labiau įsigilintume į Šventąjį Raštą pastebėtume, kad Dievas yra mylintis, maloningas, teisingas, šventas, prieštaraujantis bet kokiam nešventumui arba nuodėmei. Tai aptinkame abiejuose Testamentuose. Patartina skaityti Šventraštį integraliai arba pilname kontekste.

Kas kiek laiko geriausia atlikti išpažintį (neįtraukiant būsenos, kada jauti, jog reikia)?

Sąžinės sąskaitą pravartu atlikti kasdien, nes tai leidžia mums patiems pažinti save, savo santykį su kitais, Dievu ir savimi, o eiti išpažinties reikėtų tuomet, kai padaroma sunki/mirtina nuodėmė. Kitais atvejais Išpažinties patariama eiti kartą per mėnesį (beje, popiežius Pranciškus Išpažinties eina kas 15 dienų).

Kiek laiko po išpažinties galima priimti šv. Komuniją?

Priimti šv. Komuniją galima tol, kol nesi padaręs sunkios nuodėmės.

Kaip kovoti su pasikartojančiomis nuodėmėmis, susipynusiomis su požiūriu į kitus žmones, pavyzdžiui.: apkalbinėjimas, pavydas…

Jei matai, kad esi linkęs/linkusi apkalbinėti kitus, turi savęs paklausti, kodėl tai darau – ar dėl to, kad jautiesi nevertingas, ar dėl tam tikrų savo sužeistumų, netobulumų. Ieškoki priežasties ir jas atpažinęs pamąstyk, kaip tos priežastys gali būti taisytinos. Galbūt verta kasdien apsvarstyt visus gražius dalykus, kuriuos patyrei per šiandien ar mažus gražius darbus, kuriuos atlikai, prisiminti meilius žodžius, kuriuos apie tave yra pasakę kiti, užsiimti veikla, kuri tau sekasi ir tau patinka. Ieškoti tų priežasčių ir tas priežastis keisk į mažus laimėjimus, savęs priėmimą. Susilaikymas nuo plepalų nėra lengvas ir malonus procesas. Piktžoles darže sudygsta greitai ir jas išravėjus reikia neapleisti, nes neprižiūrimas daržas vėl greit užžels. Svarbu suvokti, jog norint išvengti šios nuodėmės, turi valingai atmesti dar tik beužsimezgančias mintis ar veiksmus, susijusius su apkalbinėjimu ir pavydu.

 

Jeigu vienas iš Dievo įsakymų nurodo švęsti sekmadienį, o kunigai sekmadienį aukoja Mišias, tai ar Mišių aukojimą galima pavadinti darbu, ar ne ?

Sekmadienio šventimas yra kiekvieno krikščionio pareiga. Šventimo esmė – Dievą šlovinti, garbinti bei dėkoti. Kunigas Šventose Mišiose tarnauja paduodamas Dievo Žodį ir Kristaus Kūną bei Kraują Dievo Tautai. Taigi tai yra tarnystė, per kurią kunigas įgyvendina įsakymą Švęsti Sekmadienį. Kiekvienas tikintysis Šventose Mišiose įsijungia į Dievo šlovinimą, garbinimą bei dėkojimą savitu būdu ir taip pat „dirba“ — tarnauja šventose Mišiose ir įgyvendina šį Bažnyčios įsakymą.


Švenčionėlių parapija

Kaip manote, kada gi apsireikš Dievas žemėje ir kokiomis aplinkybėmis?

Dievas jau apsireiškė žemėje per savo Sūnų Jėzų Kristų ir pažadėjo antrą kartą ateiti laikų pabaigoje. Mes nežinome nei dienos, nei valandos, kada tai tiksliai įvyks. Visgi, Šv. Rašte yra išpranašauta, kad tuo metu pasaulyje atvirai pasirodys nedorybė, išbandymai ir persekiojimai, išmėginsiantys mūsų tikėjimą.

Kas yra nuodėmė? Jos juk vis kartojasi, tai gal galima ir išpažinties eiti kartą per metus?

Nuodėmė yra sąmoningas nusižengimas (mintimis, žodžiais, darbais, apsileidimais) Dievo sukurtai tvarkai. Išpažinties patariama eiti kartą per mėnesį (beje, popiežius Pranciškus Išpažinties eina kas 15 dienų). Tokį patarimą galima palyginti su prausimusi. Kaip mūsų susipurvinusį kūną, taip ir mūsų dvasią reikia reguliariai švarinti. Visada yra gerai nuprausti nešvarumus, o dažniau yra geriau. Daugelis mūsų nuodėmių pasikartoja, bet dėl to jos nėra mažesnės. Jas taip pat reikia prisiminti ir dėl jų gailėtis.

Kur matote savo bendruomenę po 10 metų?

Jaunimo centras nėra bendruomenė. Mes siekiame ne kurti atskirą bendruomenę, bet stiprinti ir skatinti jaunimo krikščionišką ugdymą, užimtumą ir palydėjimą parapijose, mokyklose. Tuo tarpu savo komandą įsivaizduojame toliau besimokančią ir besidalinančią su kitais tais talentais, kuriuos gavome iš Dievo.

Ar verta tikėti į Dievą?

Tikėjimas nėra tokia smagi pramoga, kokių dabar labai lengva rasti. Tikėjimas nėra pelningas, kaip dauguma dabar veikiančių veiklų. Tačiau materialinė nauda ir nėra tikėjimo tikslas. Įvairios pramogos, darbai, užsiėmimai yra žmogui reikalingi ir naudingi, tačiau žmogus yra ne vien malonumų, pelno ir prasiblaškymo siekianti, bet ir dvasinius poreikius, „dvasinį alkį“ turinti būtybė. Būtent tai gali pasiūlyti tikėjimas Dievu. Tad galima sakyti, jog tikėti Dievu neapsimoka, nes negausi apčiuopiamos naudos, bet apsimoka, jeigu nori atpažinti ir rūpintis ne vien impulsyviais, bet ir visais giluminiais žmogaus troškimais.

Kodėl kunigas geria vyną?

Paskutinės vakarienės metu Kristus įsteigė Švenčiausiąjį ir Kunigystės sakramentus. Paskutinė vakarienė vyko per žydų religinę šventę, vadinamą Pascha, ir Jėzus kartu su savo apaštalais, kurie buvo ne tik Jo mokiniai, bet ir artimiausi draugai, žmogiškai džiaugėsi ta švente, todėl gėrė vyną. Simboliškai tai parodo, kad Kristus nori savo tikinčiuosius aprūpinti ne tik minimalių poreikių tenkinimu (duona), bet teikti jiems nekasdienišką, išskirtinį džiaugsmą (vynas).

Kodėl kunigas negali vesti?

Katalikų bažnyčioje celibatas galioja nuo 1123m. (Laterano I susirinkimo). Skaistumo įžadą duoda šventinamieji į diakonus, o vėliau kunigystės šventimų metų šis pažadas dar kartą pakartojamas. Celibatas turi dvi priežastis – turtinę ir dvasinę. Iki Laterano susirinkimo Bažnyčia susidūrė su paveldėjimo teisės iššūkiais, t.y. turtas dažnai buvo perduodamas dvasininko šeimos nariams, o ne bažnyčiai. Dvasinė celibato priežastis kyla iš paties Jėzaus gyvenimo būdo bei siekio gyventi dėl Dievo karalystės per visišką savęs atsidavimą.

Kodėl moteris negali būti kunige?

Nors prieš Dievą ir moteris, ir vyras yra lygūs, tačiau jų uždaviniai skirtingi. Per paskutinę vakarienę, įsteigdamas kunigystę, Jėzus išsirinko tik vyrus. Vyrai kunigai turi bendruomenėje atstovauti Jėzų Kristų ir savo tarnystėje atlieka vyro ir tėvo vaidmenį (tačiau tai nėra vyro viršenybės forma).

Ar visada lytiniai santykiai nesusituokus yra blogai?

Lytiniai santykiai yra vienas intymiausių būdų išreikšti žmogui savo jausmus. Kai du žmonės mylisi, tai yra tarsi parodymas, jog jie yra pasiryžę vienas kitam atskleisti visą save, visiškai atverti širdį. Todėl derėtų paisyti šio nuoseklumo ir iki lytinių santykių prieiti tik tada, kai yra besąlygiškas pasitikėjimas žmogumi. Esminis tokio pasitikėjimo įrodymas — Santuoka. Todėl lytiniai santykiai nesusituokus visada yra žalingi,net jeigu tą akimirką esame apimti labai gražių ir stiprių jausmų ir net jeigu lytinių santykių nori abu žmonės. Anksčiau ar vėliau pasirodys neigiamos nenoro įsipareigoti Santuokoje pasekmės.

Ar Dievas vienodas visiems tikėjimams?

Dievas tas pats nepriklausomai nuo to, ką žmonės apie jį mano. Pavyzdžiui, jeigu vienas žmogus mano, kad sniegas yra žalias, o kitas — kad mėlynas, tai niekaip nepaveikia sniego tikrosios spalvos: jis vistiek lieka baltas. Tačiau skirtingose religijose — taip, žmonės skirtingai supranta Dievą. Kai kuriose religijose išpažįstami keli, keli tūkstančiai ir net keli milijonai dievų. Tuo tarpu vieną Dievą išpažįsta judaizmas, islamas ir krikščionybė. Visos šios trys religijos išpažįsta tą patį Dievą, tik kitaip supranta Jį ir Jo valią bei mokymą.

Ar savanaudiškumas gali būti pateisintas?

Jėzus Kristus, duodamas įsakymą „mylėti artimą kaip save patį“ nurodo, kad mes ir save turime mylėti. Jeigu, pavyzdžiui, būdamas alkanas, atsisakai pavaišinti sotų draugą, tai yra sveiko proto rūpinimasis savimi, o ne savanaudiškumas.Tik svarbu dėl meilės sau nekelti kitam skausmo. Taigi, savanaudiškumas nėra pateisinamas, nes prieštarauja artimo meilės įsakymui, o jeigu koks nors poelgis neprieštarauja šiam įsakymui, jis gali būti pateisintas.

Kas yra Švč. Sakramentas?

Švč. Sakramentas tai Kristaus Kūnas ir Kraujas, jo auka už mus, o kartu ir viso krikščioniško gyvenimo šaltinis ir viršūnė. Bendrai Sakramentai yra priemonės, duotos Dievo tam, kad stiprėtume dvasiškai ir vis artimiau Jį pažintume. Katalikybėje yra 7 sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas, Eucharistija/Švenčiausiasis sakramentas, Atgailos sakramentas, Ligonių patepimas, Kunigystė ir Santuoka.

 


Lentvario parapija

Kas būna, kai Sutvirtinimo metu stovi prie altoriaus?

„Priimti sutvirtinimo sakramentą — vadinasi, sudaryti su Dievu sandėrį.“. Sutvirtinamasis šio sakramento metu tarsi sako: „Dieve, aš noriu gilinti savo tikėjimą ir leisti tau veikti mano gyvenime. Suprantu, su Šventosios Dvasios dovanomis galėsiu dar labiau Tave pažinti ir būti dar geresnis katalikas, todėl meldžiu, ką ją man suteiktum.“. Tuo tarpu Dievo atsakymas Sutvirtinimo metu — sutikimas: „Aš būsiu tavo kūne ir sieloje, tavo veiksmuose ir žodžiuose. Net jei tu mane pamirši, aš vis vien būsiu šalia — ir geromis, ir blogomis dienomis.“ (pagal YOUCAT 205 str.)

Ar galime būti šventaisiais?

Dažnai šventieji mums atrodo labai nežemiški ir tolimi, tačiau pasižiūrėję jų gyvenimo istorijas, pamatysime, kad šitaip nėra. Šventieji yra tokie patys žmonės kaip mes, tik savo gyvenime sugebėję išpuoselėti dorybes ir užauginti artimą santykį su Dievu. Kiekvienas žmogus yra pakviestas būti šventu ir mūsų gyvenimai yra mūsų šventumo istorija. Mes ne tik galime, bet ir privalome siekti šventumo, nes tik šventieji bus amžinybėje.

Kodėl žmonės miršta?

Žmonės miršta dėl Gimtosios nuodėmės: jeigu pirmieji žmonės Adomas ir Ieva būtų paklausę Dievo ir netrikdę Jo nustatytos tvarkos, žmonių kūnai dabar nemirtų. Taigi, mirtis yra Gimtosios nuodėmės pasekmė. Tačiau žmogus yra pakviestas amžinajam gyvenimui.

Kodėl buvo nuspręsta, kad kunigai negali tuoktis?

Katalikų bažnyčioje celibatas galioja nuo 1139m. (Laterano II susirinkimo). Skaistumo įžadą duoda šventinamieji į diakonus, o vėliau kunigystės šventimų metų šis pažadas dar kartą pakartojamas. Celibatas turi dvi priežastis – turtinę ir dvasinę. Iki Laterano susirinkimo Bažnyčia susidūrė su paveldėjimo teisės iššūkiais, t.y. turtas dažnai buvo perduodamas dvasininko šeimos nariams, o ne bažnyčiai. Dvasinė celibato priežastis kyla iš paties Jėzaus gyvenimo būdo bei siekio gyventi dėl Dievo karalystės per visišką savęs atsidavimą.

Ar Dievas visiems padeda?

Dievas yra visos gyvybės davėjas, tad vien tai, kad mes gyvename, jau yra Dievo pagalbos ženklas. Kalbant apie stipresnę pagalbą, Dievas padeda tiems, kurie Jo prašo pagalbos, t.y. meldžiasi. Dievas taip myli žmogų (kiekvieną asmeniškai), kad leidžia jam pačiam priimti sprendimus. Jeigu žmogus nenori Dievo pagalbos, Dievas nesikiša tol, kol žmogus pats neatveria širdies.

Ar būtina melstis, kad Dievas padėtų?

Ar būtina prašyti draugo pagalbos, kad draugas padėtų? Jeigu paprašysime, tai ir padės. O jeigu draugas geras, tai nesikiš neprašytas, nebent matys, kad mes juodai prisidirbom. Tada gali ir neprašytas pagelbėt (net jei ir labai šakotumėmės ir nenorėtume priimti pagalbos). Tai va. Panašiai ir su Dievu 🙂

Kaip save atrasti (kas tu esi, kokia tavo sritis)?

Šis klausimas gana artimas pašaukimo klausimui. Keletas būdų, kaip tai galima atpažinti:

1) atpažinus savo talentus, klausti savęs, ką galiu su jais daryti, kad kitiems būtų geriau? Kur ir kaip veikdamas geriausiai galiu parodyti, jog Dievas mus myli?

2) kreipti dėmesį į tai, kur kiti pastebi tavo gerus darbus. Tai gali būti gebėjimas taisyti techniką, skanaus maisto gaminimas, gražus dainavimas arba tiesiog gebėjimas išklausyti, pagirti, padrąsinti, pasakyti komplimentą. Jeigu kiti tam tikruose tavo poelgiuose atpažįsta grožį ir meilę, gali būti, jog Dievas nori, kad būtent ten stengtumeisi puoselėti savo talentus. Pirmo laiško korintiečiams 12 skyriuje kalbama, kad kiekvienas turi skirtingus talentus ir juos yra kviečiamas naudoti taip, kad būtų kuo geriau bendram labui: „Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“ (1 Kor, 12, 7).

Ar gali kitos pakraipos žmogus eiti į bažnyčią ir gauti Sakramentą?

Gali ir yra kviečiamas eiti į Bažnyčią ir priimti Sakramentus. Kalbant bendrai, skaistumas yra pagarba kito asmens kūnui mintimis, žodžiais ir veiksmais. Dažniausiai žodis skaistumas vartojamas kalbant apie susilaikymą nuo lytinių santykių ne santuokoje. Todėl skaisčiais turėtų būti visi: vaikai, paaugliai, vienuolės ir kunigai, nevedę vyrai ir neištekėję moterys. Netgi santuokoje gyvenantys vyrai ir moterys turi gyventi skaisčiai, t.y.: neturėti lytinių santykių su kuo nors kitu negu savo sutuoktinis ir vengti bet kokių neskaisčių minčių, žodžių ir veiksmų. Santuokos sakramentas neįmanomas tarp tos pačios lyties asmenų, o bet kokie lytiniai santykiai ne su sutuoktiniu pažeidžia skaistumą. Visi žmonės, gali priimti sakramentus.

Ar Biblija nėra išgalvota istorija?

Pabandyk patikrinti savo gyvenime. Pabandyk gyventi kaip parašyta. Biblijoje yra daug literatūrinių žanrų, kurių pagalba išreiškiama mintis, tačiau kiekvienoje ištraukoje, istorijoje gali rasti tuo pačius iššūkius, džiaugsmus, klausimus, žmonių elgesio modelius ir kitus dalykus, kurie mums yra aktualūs ir kalbantys iki šiol.

Kodėl antrą vardą reikia pasirinkti būtinai šventą?

Mes tikime Šventųjų bendravimu. Šventieji yra mūsų broliai ir seserys, kurie mus užtaria pas Dievą. Tai taip pat tikėjimo ir meilės artimui pavyzdžiai mums.

Kaip reaguot į tuos žmones, kurie smerkia Jėzų?

Jėzaus laikais jį irgi smerkė daugybė žmonių, vėliau apaštalai buvo persekiojami dėl Jėzaus vardo. Tad, visų pirma, normalu yra susidurti su tuo, jog kai kurie žmonės smerkia Jėzų arba mus dėl Jėzaus vardo. Bloga reakcija į juos galėtų būti jų užsipuolimas, smerkimas, tyčiojimasis ar atviras pyktis. Geriau ieškoti galimybės pokalbiui, klausinėti jų, kas juos verčia taip priešiškai reaguoti (galbūt turi nuoskaudų iš praeities ar su Bažnyčia susijusių žaizdų) ir kantriai atsakinėti į jiems rūpimus klausimus, nebijant parodyti, kad ir jūs ne viską žinot bei suprantat. Tačiau visais atvejais už tokius žmones reikia melstis, nes jei žmonių širdys uždaros arba sužeistos, mes nesame pajėgūs jų perkeisti, tik Dievas. O jeigu aplinkybės susiklostys taip, kad matysite bent truputį širdies atvirumo, kartais pakaks bičiulystės be jokio pamokslavimo. Kristus sako: „Iš to visi pažins, / kad esate mano mokiniai, / jei mylėsite vieni kitus.“ (Jn 13, 35). Tad už bet kokį katalikybės dogmų aiškinimą svarbiau yra mylėti.

Kodėl tikėjimas yra svarbu?

Kristus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. Tikėjimas duoda pilnutinį gyvenimą, kurio šiapusinė tikrovė nėra pajėgi suteikti. Kaip asmenys, esame dvasinės būtybės, sukurtos pagal Dievo paveikslą, todėl turime savyje Dievo troškimą (tik kartais tas troškimas nėra tiesiogiai ir aiškiai atpažįstamas). .

Kas yra Šventoji Dvasia?

Šventoji Dvasia — Švenčiausiosios 3 Trejybės asmuo, Meilė, kylanti iš Tėvo ir Sūnaus.

Jei Dievas sukūrė pasaulį ir žmones, tai kodėl jis gimė ne pirmas?

Dievas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Kitaip nebūtų Dievas. Dievas Tėvas tam tikru metu (t.y. daugiau nei prieš 2000 metų) siunčia savo Sūnų Jėzų Kristų ir tokiu būdu įsikūnija.

Kodėl vyksta labai daug kovų ir teroro išpuolių dėl religijų, tarp religijų?

Daugybė išpuolių, kuriuos vadiname religiniais veikiau yra išpuoliai prisidengiant religija, tačiau siekiant politinių tikslų. Dievą mylintys žmonės myli ir žmogų, sukurtą pagal Jo paveikslą, todėl neįsivaizduojama, jog iš meilės Dievui kitas žmogus kėsintųsi į Jo kūrinį. Popiežius Jonas XXIII yra rašęs: „nei teroristiniai aktai svetimame krašte, nei brolžudiškas karas savoje žemėje neturi nieko bendra su tikėjimu į Dievą. Nes Dieve visi esame viena žmonių šeima, norinti gyventi taikoje. O taika yra tvarka, gaivinama bei stiprinama meilės taip, kad kito vargai bei poreikiai jaučiami kaip savi. “

Kodėl Bažnyčia nepalaiko skyrybų? Net jeigu daugiau nesiruoši tuoktis?

Santuoka yra neatšaukiamas aktas. Bažnyčia nepripažįsta skyrybų, nes yra įsitikinusi, kad tai, ką Dievas Santuokos sakramentu sujungė, niekas žemėje negali išskirti. Bažnyčia esant pagrindui gali paskelbti santuoką tarp vyro ir moters negaliojančia nuo pat sudarymo akto.

Kuo skiriasi vyskupas nuo arkivyskupo?

Šventimai yra trijų laipsnių: vyskupo, kunigo ir diakono. Vyskupas gauna Šventimų sakramento pilnatvę, kuria jis įtraukiamas į Vyskupų kolegiją ir padaromas regimu jam patikėtos dalinės Bažnyčios vadovu (KBK 1593-1594). Arkivyskupas – tai vyskupas, vadovaujantis arkivyskupijai.

Ar yra būdų, kaip lengvai atsikratyti tave slegiančių priklausomybių?

Priklauso kokios yra priklausomybės. Tačiau vienas iš paprasčiausių būdų – užsiimti kažkokia aktyvia veikla (pvz. šokiai, dainavimas, sportavimas ir t.t.). Kai turėsi mažiau laisvo laiko, sumažės tikimybė grįžti prie įvairių priklausomybių. Visgi reiktų nepamiršti, jog gijimas yra procesas, kuriam reikia labai daug paties priklausomojo valios.

Kam reikalingi Sutvirtinimo tėvai?

Sutvirtinimo globėjui priklauso rūpintis, kad sutvirtintasis elgtųsi kaip tikras Kristaus liudytojas ir ištikimai vykdytų iš šio sakramento kylančius įsipareigojimus.

Kodėl Naujuosius metus švenčiam sausio 1 d., nors Jėzus gimė gruodžio 25 d.?

Tai yra skirtingos šventės: Jėzaus gimimą švenčiame gruodžio 25—ąją, o Sausio 1—oji yra Švenčiausiosios Mergelės Marijos— Dievo gimdytojos — šventė.