Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija

Svarbiau jaustis prasmingu, ar būti tokiu paprastu ?

Aš asmeniškai tarp buvimo paprastu ir jausmo, kad tu esi vertingas ir gyveni prasmingą gyvenimą nematau prieštaravimo. Gerai atsimenu man stipriai įstrigusius popiežiaus Pranciškaus pasakytus žodžius per šv. Mišių Kauno santakoje homiliją: būti centre reiškia „dovanoti save netrokštant būti herojais, be aplodismentų, be noro būti pirmais.“ Man tai kalba apie tai, kad gali gyventi iš pirmo žvilgsnio labai paprastą, kasdienišką gyvenimą, bet tuo pat metu toje kasdienybėje tarnaujant kitiems, kovojant savo asmenines kovas, mokantis būti pastabesniu, priimant gyvenimo iššūkius ir patį gyvenimą kaip dovaną, gyventi labai prasmingą, į šventumą vedantį gyvenimą.

Ar religija yra manipuliacija žmonėmis?

Kiekvienas žmogus iš prigimties yra religinga būtybė, nes žmogui būdinga dievybės ar absoliuto paieška ir ryšys su juo. To ryšio sukonkretinimas yra religija, kuri remiasi tikėjimo tiesomis (doktrinomis, mokymu) ir tikėjimo praktikomis. Labiausiai paplitusios religijos yra krikščionybė, islamas, induizmas, judaizmas, budizmas. Kiekvienai šių religijų save priskiria milijonai tikinčiųjų – vieni jų sąmoningi, kiti aklai atsidavę, treti tik prijaučiantys. Sąmoningi religijos išpažinėjai gilinasi į tai ką tiki ir išpažįsta. Jie įprastai dalijasi savo įsitikinimais pagarbiai, įsiklausydami į kitą. O aklai atsidavę religijai tikintieji dažnai paiso tik tai, kas „raidiška“, priima viską be jokio kritinio mąstymo, o bandydami skleisti savo tikėjimą, dažnai tai daro agresyviai, nepalikdami vietos pasirinkimui ar diskusijai. Iš tokios fanatiškos ar radikalios pusės gali kilti ir įvairios manipuliacijos, ypač nukreiptos į tuos, kurie yra ieškantys ar tiesiog neapsisprendę. Neleisdami, kad jų įsitikinimai būtų kvestionuojami, radikalieji religijų išpažinėjai prieina prie grasinimų, įvairių suvaržymų, kurie visiškai nebedera su žmogiškąja laisve. Taigi, ne pati religija yra manipuliacija žmonėmis, bet atskirų fanatiškų grupių veiksmai ir požiūriai gali būti linkę į manipuliavimą. Dėl to daugeliui žmonių tampa atmestinos netgi taurios, teisingos ir universalios vertybės.

Kodėl kiekviename žmoguje Jūs ieškote naudos ir kodėl mus nuteikinėjat, kad mes neesam naudingi savo tėvam?

Savo pavyzdžiais norime parodyti, išryškinti skirtumą tarp naudingumo ir vertingumo. Nors ir ne visada esame tėvams naudingi (finansiškai, emociškai ir kt.), bet vistiek esame jiems vertingi, net jei ir mūsų veiksmai būtų blogi. Lygiai taip pat senoliai ar sergantys galbūt neneša apčiuopiamos naudos, bet vistiek matome, kad jie yra vertingi. Deja dažnai esame linkę naudingumą ir vertingumą sujungti į vieną ir savo bei kitų vertę matuoti naudingumo kriterijais.

Kam tikėti jei ir taip esi laimingas?

Būti apsuptam darnios šeimos, puikių draugų, jaukių namų yra didelė gyvenimo dovana ir laimė. Nemažiau svarbu turėti gerą sveikatą, mėgstamą darbą, lėšų įgyvendinti savo svajones, pasiekimų, kuriais užsitarnaujama aplinkinių pagarba. Tačiau, nors ir regimai laimingas, „žmogus išlieka gelmė, o jo širdis – bedugnė“ (pgl. Ps 64, 7). Jis visada jaučia ilgesį tokios laimės, kuri nesibaigia. Žmogus, kuris leidžiasi į tokios laimės paieškas, neišvengiamai atsisuka į tikėjimą. Juk tikėjimas ateina į pagalbą ten, kur protas lieka bejėgis, ir kur širdis nebepasisotina žemiškais dalykais. Krikščionių įsitikinimu žmogus yra laimingas, kai supranta, kad Kūrėjas mus myli asmeniškai – amžina, besąlygiška ir ištikima meile. Esame mylimi kokie bebūtume, ką beturėtume ir ką beveiktume. Be to, Dievas užtikrina paguodą ir pagalbą, jeigu vieną dieną prarastume viską, kas brangiausia. Taigi, galėtume sakyti, kad pasitikėjimas Dievu padeda pakloti tvirtos ir amžinos laimės pamatą. Ištikus negandoms, ligoms ar nesėkmėms, tokio žmogaus gyvenimas nesugrius, nes bus pastatytas ant uolos, o ne ant biraus smėlio.

Kas yra vertingumas?

Žmogaus vertingumas nėra nei biografijos įspūdingumas, nei santykių, užimamų pareigų bei pasiekimų visuma. Vertė slypi jau pačiame žmogaus tapatume. Kiekvienas yra unikalus. Niekas daugiau neturi tokio paties asmenybės bruožų, fizinės išvaizdos, talentų ir sugebėjimų derinio kaip aš arba tu. Kiti gali būti labai panašūs, bet niekada nebus tokie patys, net kartu augę broliai ir seserys. Pažinęs save ir savo unikalumą, žmogus tampa laisvas nuo išorinio pasaulio formuojamų įvaizdžių, pagyrimų ar kritikos; jam nebereikia rūpintis kaip jis atrodo šalia kito. Tačiau vertingas yra ne tik žmogus. Visa, su kuo dalijamės savo buvimu šioje žemėje yra taip pat vertinga. Biblija sustiprina vertingumo sampratą, nes ji mums kalba apie nepaprastą kūrinijos kilmę bei jos autoriaus – Dievo požiūrį į ją. „Apžvelgęs visa, ką buvo padaręs, jis iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (pgl. Pr 1, 31). Šie žodžiai paliudija ypatingą kiekvieno žmogaus ir kiekvieno kūrinio garbingumą.

Ką daryti jei nori mirt?

Tikrai būna, kad kažkas nori mirti, nes jaučiasi blogai, yra vienišas, nemylimas, neranda prasmės, išgyvena skausmą. Tokiam žmogui norėtųsi palinkėti ieškoti šviesos per meną, autentišką draugystę, santykį su Dievu ar gerų darbų darymą. Kai atvykau gyventi į Vilnių, neturėjau čia draugų, todėl nuėjau savanoriauti į taip vadinamą „vargšų valgyklą“. Man ten patiko, nes nejutau jokios įtampos bandydama kažkam įtikti, negirdėjau jokių vertinimų, nepatyriau jokios konkurencijos. Darydama paprastus darbus dėl kito – sužeisto žmogaus gėrio, atradau daug prasmės, pažinau save kitoje šviesoje. Vakare, prieš užmigdama, ėmiau dėkoti Dievui už kasdieninę, kad ir mažą šviesos, ramybės bei džiugesio akimirką. Ir atėjo laikas, kai bedėkodama, jau ir užmigdavau, nes gėrio matydavau vis daugiau

Ar įmanoma jaustis vertingu jai niekuo netiki?

Žmogaus vertė nepriklauso nuo to ar jis tikintis ar netikintis; geras jis ar blogas, jam sekasi ar ne. Jis vertingas pats savaime, dėl savo prigimtinio unikalumo. Žmogus turi protą, valią, jausmus – tuo išsiskiria iš kitų būtybių. Tik jam būdinga „save pažinti, save valdyti, laisvai save dovanoti ir bendrauti su kitais asmenimis“. (KBK, 357) Tikėjimas Dievu mums dar labiau praplečia žmogaus vertingumo sampratą ir ją suasmenina. Izaijo pranašystėje Dievas sako: „Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne“ (Iz 49, 16), tuo išreikšdamas, kad jam esu svarbus asmeniškai. O Jeremijo pranašystėje byloja: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau“ (Jer 1, 5). Taip Dievas užtikrina, kad esu ne tik vertingas, bet norėtas, mylimas ir reikalingas toks koks esu. Tikėjimas leidžia teigti, kad Dievui esu svarbus, net tada kai klystu ar nusidedu. Dievas mums tai įrodo atsiųsdamas savo sūnų Jėzų, kuris už visus mirė ant kryžiaus ir išvadavo nuo kaltės. Žinojimas apie atleidimo realumą suteikia stiprybės gyventi, atleisti sau ir priimti savo netobulumus.

Ar gali žmogus būti geras viduje, kai daro blogus ir gerus dalykus?

Šis klausimas teigia du itin svarbius dalykus. Pirmiausiai tai, kad kiekvienas žmogus iš esmės yra geras, ir tik jo veiksmai gali būti geri arba blogi. Žmogus, kaip toks, yra geras, nes jis yra ne tik savo tėvų, bet ir Dievo meilės vaisius. Visa, kas Dievo sukurta, negali būti bloga, nes jis, kuria tik tai kas gera. Tačiau žmogus turi ir laisvą valią rinktis ne tik gerus, bet ir blogus dalykus. Tik laisvai ir savarankiškai pasirinkdamas daryti gerus dalykus, žmogus gali parodyti savo panašumą į Dievą. Apaštalas Paulius laiške Romiečiams puikiai įvardija kiekvieno mumyse esančią įtampą: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. (Rom 7,19)

Kodėl mes visi meluojame, kai reikia ką nors padaryti ar pasakyti tiesą?

Žmonės, gyvenantys mele, stengiasi iškraipyti realybę, nes ji jiems atrodo nepakeliama. Jie mano, kad realybę galima patobulinti suklastojant tiesą. Tačiau tokia taktika nepadaro žmogaus laimingesnio, nes melu grindžiamas gyvenimas nėra autentiškas, nėra ramus, nėra nuoširdus. Sakoma: „melo trumpos kojos“. O Jono evangelijoje yra tokie Jėzaus žodžiai: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31). Evangelija kviečia atsigręžti į Dievą, kuriame nėra nei klastos, nei apgaulės. Net ir žinodamas, kad žmogus yra nuodėmingas, Jis gręžiasi į žmogaus širdį, parodo jos gelmės grožį ir vertingumą. Tai tikra alternatyva pasaulio „politikai“, kur dominuoja noras kažkam įsiteikti.

Kas nutiktų, jei negimtų Dievas, ar Jėzus? (kas tada būtų su mumis?)

Jėzaus, kaip asmens, gimimas yra istorinis faktas ir detaliai aprašytas evangelijose. Todėl svarstymai „kas būtų jei būtų“ įklampintų mus fantazijose. Tačiau ne mažiaus svarbu, kad galime kalbėti , jog Jėzus gimsta ne „kažkur ir kažkada“, bet mano gyvenime, šiandien. Kai žmogus patyria Dievo artumą ir nori į ją atsakyti savąja meile, tuomet gimsta ypatingas abipusis ryšys. Šis dieviškai-žmogiškas santykis perkeičia visą gyvenimą, pasaulėžiūrą, vertybes. Tikėjimas nebėra grįstas baime, nauda ar kaltinimais, bet meile ir pasitikėjimu. Dar daugiau, jis atgręžia mus į kitą žmogų, ne kaip konkurentą, bet kaip brolį ir seserį, už kurį Jėzus taip pat paaukojo savo gyvybę. Taigi, būtų teisingiau klausimą apversti, ir paklausti, ar tarp Jėzaus ir manęs yra gimęs ryšys? Ar mano širdyje ir mintyse yra vietos Jam? Kuo tai konkrečiai keičia arba kuo galėtų pakeisti mano gyvenimą, jei pakviesčiau Jėzų ateiti ir apsigyventi manojoje širdyje?

Jeigu aš nusikryžiuočiau dėl žmogaus, visai kaip Jėzus Kristus, tai ar aš būčiau po kelių tūkstančių metų laikomas dievu?

Jėzus Kristus nėra Dievu laikomas vien todėl, kad Jis buvo nukryžiuotas. Kai kuriose antikos tautose, nukryžiavimas buvo įprastas būdas įvykdyti mirties bausmę didžiausiems nusikaltėliams. Pats kryžius buvo laikomas gėdingiausiu ir žiauriausiu bausmės įrankiu. Tačiau Jėzus sutiko kentėti ir mirti tokiu būdu, kad galėtų mus išgelbėti iš nuodėmės ir mirties beprasmybės, o kančioje ir skausme mus paguostų Dievo artuma. Jėzus mus kviečia ne nusikryžiuoti, bet mylėti tokia meile, kokia Jis mylėjo savo dangiškąjį Tėvą ir žmones. Kaip pavyzdį galėtume paimti lenkų kunigo ir vienuolio Maksimilijono Kolbės gyvenimą. Aušvico koncentracijos stovykloje jis pasisiūlė būti uždarytu bado bunkeryje vietoj kito myriop pasmerkto kalinio – šeimos tėvo. Nesulaukus, kol jis mirs nuo bado, jis buvo nužudytas suleidžiant nuodų. M. Kolbės kankinystę lydėjo meilė nugalėjusi egoizmą ir neapykantą. Ir nors Dievu jis netapo, tačiau Dievo šventuoju – tikrai taip.

Koks kelias arba įvykis paskatino mąstyti apie žmogaus vertingumą giliau, labiau įsigilinti?

Kartą paprašiau, kad vienas kunigas nusivestų mane į šv. Mišias, kurias jis aukodavo labai anksti ryte Motinos Teresės seserų vienuolyne Kretingoje. Iš ten parsinešiau paskaityti knygą apie Motinos Teresės gyvenimą. Beskaitant mane stipriai palietė vieno vargšo iš Indijos žodžiai: „Aš gyvenau kaip gyvulys, o mirsiu kaip angelas, kurį mylėjo ir kuriuo pasirūpino“. Jį, aptekusį pūvančiomis žaizdomis, seserys rado griovyje, ir savo namuose slaugė iki pat mirties. Toks rūpestis gatvės varguoliais Motinos Teresės seserų pašaukime nė kiek nepriminė socialinių darbuotojų rūpesčio. Kiekviename kenčiančiame žmoguje jos pasitikdavo kenčiantį Jėzų, apie kurį pranašas Izaijas pranašavo: „Jis buvo nei patrauklus, nei gražus…, toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą“ (Iz 53,2-3). Ir dabar, kai sutinku kažką, nuo ko norėtųsi nusisukti, prisimenu tą pamoką – matyti kiekvieną žmogų kaip Dievo atvaizdą.

Kodėl žmogus pradeda vertinti gerą tik patyręs blogi?

Ievos ir Adomo istorija, nors ir kaip dvelktų mitologija ar atrodytų tarsi pasaka, vis dėlto nesensta. Ji yra atspindys to, kas nuolatos atsikartoja žmoguje. Gyvendamas pasaulyje žmogus tarsi suauga su tuo kas jį supa ir nebeįsivaizduoja, kad gali būti ir kitaip. Todėl, kaskart praradęs kažką reikšmingo, jis pasijunta kaip apiplėštas, ar išvarytas iš savo gyvenimo rojaus. Galim tik prisiminti su kokiu ilgesiu A. Baranauskas apdainavo iškirstą ir prarastą Anykščių Šilelį. Arba kaip visi Paryžiaus gyventojai staiga vėl pasijuto tikinčiais ir skaičiavo savo apsilankymus Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, kai ji netikėtai sudegė. Lygiai taip pat ir mes patys įvertinom ką reiškia būti sveikam ir panirusiam neribotose galimybėse, kai karantinas dėl viruso Covid-19 mus staiga prikaustė saviizoliacijoje neapibrėžtam laikui. Tiesiog natūralu stipriau įvertinti tai kas gera, susidūrus su blogiu. Tačiau ką daryti toliau? Visuomet išlieka galimybė rinktis: ar grimzti į neviltį ir pykti dėl to kas nemalonaus nutiko ar į ištikusį blogį pažiūrėti kaip į galimybę kažką keisti? Juk dauguma sunkumų, su kuriais susiduriame, atveria galimybes išsiaiškinti, kas esame, kas mums svarbiausia, kaip galime padėti kitiems patekusiems į panašią situaciją. Biblija taip pat ragina mus nepaniekinti jokio dvasinio išbandymo: „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus“. (Jok 1, 2) Sunkumai ugdo ištvermę, mus brandina ir tobulina.

Ar kada nors teko susidurti su mintimis apie savyžudybę?

Taip, teko. Kiekvienam ateina pačios įvairiausios mintys: kai kurias nuvejam šalin, kai kurioms leidžiame būti ilgėliau. Mintys apie savižudybę dažnai ateina tuo metu, kai susiduri su kažkokia nesėkme, kaip išgyveni didelį sunkumą, iššūkį, kai pasijauti nevertingas, kai sulauki neigiamos reakcijos, pykčių, pašaipų, nepriėmimo, nemeilės iš artimų žmonių, kai tiesiog apniunka nuotaika. Jei pastebi, jog pamąstymai apie savižudybę pasikartoja, siūlyčiau pamąstyti, iš kur tos mintys kyla, kas manęs gyvenime nedžiugina ir drįsti pasikalbėti su žmogumi, kuriuo žinai, kad gali pilnai pasitikėti (tai gali būti brandus draugas, šeimos narys, giminaitis, mokytojas, žmogus, kursi tau yra autoritetas). Verta nueiti pas savo mokyklos ar kokį nors kitą psichologą. Ėjimas pas psichologą nereiškia, jog esi kažkoks keistuolis: kaip prižiūrime savo fizinę sveikata, taip turėtume prižiūrėti savo vidinę sveikatą. Daugybė žmonių eina pas psichologus. Nuostabus dalykas yra Vaikų linija ir Jaunimo linija. Jei mąstai apie savižudybę, jauti, kad šiuo metu tavo gyvenimas yra nepakeliamas, neturi tuo metu su kuo pasikalbėti, šių linijų savanoriai yra visada pasiruošę pasikalbėti: 8 800 28888 (Jaunimo linija), 116 111 (Vaikų linija)

Dažnai vaikštot į Bažnyčia?

Priklauso nuo to, kaip klausiantysis suvokia, kas yra dažnai. Esame tikintys, Kristus yra mūsų veiklos pamatas ir priežastis, tad natūralu, jog mums svarbu susitikti su Juo kiek įmanoma dažniau, o artimiausias susitikimas yra per Eucharistiją, t.y. šv. Mišias. Kaip pavyzdį galime paimti kokį mums mylimą žmogų, kuris mums kartu yra ir atrama, ir džiaugsmas. Šalia tokio žmogaus juk norisi būti dažniau 🙂

Kuo vertingi sergantieji?

Dar prieš pusmetį slaugiau sunkiai sergantį žmogų. Jam buvo labai sunku, nes nebegalėjo nieko valgyti, nebegalėjo paeiti, nebegalėjo pakelti rankų apkabinti. Jautėsi apsunkinantis visus, trikdantis normalią gyvenimo eigą, niekuo nenaudingas. Tas žmogus buvo mano mama. Todėl, kad ir kaip jaustųsi, ar ką begalvotų apie save, ji buvo pati brangiausia, pati vertingiausia. Manau, kad Dievas be išlygų taip žvelgia į kiekvieną žmogų. Prašiau mamos, kad ji aukotų savo skausmą ją mylinčiam Dievui. Tai buvo jos vienintelė įmanoma malda ir tai nebuvo panašu į beprasmybę. Per šią artimo žmogaus ligą, mes šeimoje naujai susitikome vienas kitą: be skubėjimo ir be kaukių. Pradėjome kalbėtis atvirai apie jausmus, meilę vienas kitam, mirtį, amžinybę ir t.t. Matydami paliekančią šį gyvenimą mamą, supratome, kad visa įmanoma pakelti tik mąstant apie Kristaus kančią ant kryžiaus ir prisikėlimą: kur slypi viltis, paguoda, ramybė.

Kodėl žmonėse mes ieškome naudos?

Kartais juk nėra nieko blogo kreiptis į kitą žmogų pagalbos. Tai netgi naudinga, ypač supratus savo nepajėgumą ką nors atlikti, pamačius spragas savo žiniose. Kai kreipiamės pagalbos, pripažįstame kito kompetenciją, geranoriškumą, vertingumą. Tačiau dažnai būna, kad kitas žmogus išnaudojamas. Jis nuvertinamas, pažeminamas, juo pasinaudojama tarsi kokiu daiktu. Kada tai galima pastebėti, kaip atskirti? Vienas to ženklų – kada paneigiamas santykis su gamta. Kai nustoju žvelgti į ją su nuostaba ir pasigėrėjimu, o supančios kūrinijos nebepriimu kaip dovanos, tada man tampa svarbu tik tai ką galiu „išpešti“ iš jos savo labui. Tampu tik savanaudžiu vartotoju. Įdomu, kad tai atsispindi ir santykyje su Dievu. Jei nustoju gyventi dėkodamas jam, tuomet palaikau ryšį su juo tik tol, kol turiu prašymų ir tikiuosi pagalbos. Tai yra, kol jis man yra naudingas. Pakrikęs santykis su mus supančiu pasauliu ir su Dievu, iškreipia mūsų santykį ir su artimu. Kito žmogaus atnešama nauda pasidaro svarbiau nei pats žmogus. Tuo tarpu turėtų būti kitaip – nuoširdžiame santykyje su kitu žmogumi visada vyrauja abipusiškumas ir pagarba.

Labai noriu ateityje tapti akušere – ginekologe, bet vis dar abejoju dėl vienos priežasties. Mokymų metu bei vėliau vykdant pareigas teks susidurti su abortacija. Ar visais atvejais tai blogai? (pvz jeigu mergina buvo išprievartauta ir pastojo arba vaisiaus komplikacijos ir tuoj pat po gimdymo vaikas mirs.) aišku,aš suprantu, kad niekas neturi teisės atimti gyvybės žmogui, bet kur šiuolaikiniame pasaulyje yra riba? Kaip man to išvengti? Ar pasirinkti kitas gydytojo pareigas?

Katalikų Bažnyčios pozicija yra labai aiški: „Dievo duotas gyvenimas yra tiesioginė Dievo nuosavybė, todėl gyvybė yra šventa ir neliečiama nuo pirmos jos pradėjimo akimirkos.“ (Youcat 383 nr.) Dėl vaisiaus komplikacijų pasisako pop. Benediktas XVI: „Nesveika gyvybė yra taip pat vertinga ir Dievo duota, be to, šiame pasaulyje niekad ir niekam nėra duota garantija gyventi be kūno, sielos ar proto negandų“. O požiūris į išprievartavimų atvejus trumpai aprašomas straipsnelyje „Kodėl abortas nėra atsakymas“ (www.bernardinai.lt 2018 – 06 – 20): „Vaikas nenusipelno mirti todėl, kad jo mama arba tėtis buvo neatsakingi“. Apie gydytojo pašaukimą ir pasirinkimus liudija gydytoja akušerė-ginekologė Banga Kulikauskaitė (deja jau mirusi prieš 4 m.), žinoma kaip natūralaus, „švelnaus“ gimdymo šalininkė, gyvybės kultūros puoselėtoja, pasitikusi apie 2000 naujų gyvybių ir nepadariusi nė vieno aborto: „Mano profesijoje egzistuoja tas labai skaudus nėštumo nutraukimo klausimas. Todėl prieš ją rinkdamasi aš daug svarsčiau. Bet kaip tik tuo metu atsigavo gydytojų judėjimas „Už gyvybę“ ir buvo atnaujinta Hipokrato priesaika, tad mes tapome vieni pirmųjų rezidentų, kurie turėjo teisę atsisakyti nutraukti nėštumą… Žinojau, kad turėsiu būti balta varna ir išbuvau ja ketverius metus rezidentūroje. Vis dėlto per tą laiką išgirdau ir pagarbių atsiliepimų apie mano poziciją. O dabar, kiek žinau, vis daugiau gydytojų apsisprendžia abortų nebedaryti. Netgi ir tie, kurie galbūt daug metų tą praktikavo.“ (www.bernardinai.lt 2014 – 09 – 09 „Dievas žmogų įsčiose audžia pačiais gražiausiais siūleliais, auksiniais…“)

Kodėl žmonės nepriima tokio koks esu? Ir vertina pagal orientaciją ir lytį. Nes sakykim aš noriu būti berniukas?

Žmogus yra visuomet vertingas, nežiūrint į tai kuo jis save norėtų laikytų ar kuo jį laikytų kiti. Vyrai ir moterys yra vienodai vertingi. Tačiau mergaitės noras būti ir bandymas elgtis kaip berniukui prieštarauja prigimčiai ir sukelia daug nesusipratimų. Juk vyrui patinka moteriška moteris ir atvirkščiai. Jie papildo vienas kitą fiziniu, intelektualiniu ar emociniu skirtingumu. Kas pasilieka vienas savo lytinės orientacijos jausenose ar nuogąstavimuose ir netenka bendraamžių bendrystės, gali labai greitai suabejoti ir savo paties, kaip žmogaus, vertingumu. Laimės ir vertingumo pojūtį galėtų atkurti nuoširdūs pokalbiai su tėvais ar supratingais suaugusiais, pasitikint jų beribe meile ir prašant pabrėžti jūsų prigimties pranašumus. Jei šeimoje per sunku rasti dialogą, galbūt reiktų paieškoti dvasinio ar psichoterapinio palydėjimo, tapatybės, laimės paieškos ir jaunystės įprasminimo klausimais. Norėtųsi rekomenduoti knygą, kurioje daug gražių įžvalgų apie moters tapatybę. Gal ir tau padėtų į viską pažvelgti dar kitu kampu: John ir Stasi Eldredge „Žavingoji. Atskleidžiant moters sielos paslaptį“.

 

Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinė gimnazija

Ar žmogžudžiai, prievartautojai ir t.t. irgi yra verti 10?

Žmogus, kurio prigimtis buvo pažeista gimtosios nuodėmės, naudodamasis savo laisve, gali pasirinkti ir daryti bloga. Tačiau, žvelgiant į žmogų Dievo akimis, niekada negalima tapatinti jo asmens su jo nuodėmingais veiksmais. Žmogus, kaip toks, visuomet yra geras, nes yra Dievo norėtas ir mylimas. Tačiau paties žmogaus pasirinkti nusikalstami veiksmai nėra priimtini Dievui. Šia prasme, negalima pasmerkti net žmogžudžio, tik jo nusikalstamus veiksmus. Šie dažnai užtraukia ir juridinę atsakomybę. Reikia paminėti ir tai, kad patyrusieji smurtą iš tiesų gali išgyventi atleidimą tik tada, kai įsisąmoniną skirtumą tarp jį įskaudinusio žmogaus veiksmų ir skriaudiko asmens, kurį pats Dievas myli. Pats Jėzus meldėsi ant kryžiaus už savo kankintojus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką darą“. (Lk 23, 34) Prieš smerkdami arba vertindami kito žmogaus fizinius nusikaltimus, atminkime, kad pražudyti galima ne tik kūną, bet ir sielą. Įprasti šmeižtai, panieka, patyčios, keiksnojimai yra žmogaus sielos žudikai.

Ar esate atviri?

Jei atvirumas reiškia faktų, kurie yra svarbūs suvokiant dalyko esmę, pasakymą, tuomet galėčiau pasakyti, kad esame atviri. Kai pamokose dalijamės savo gyvenimo istorijomis, nebijome pasidalyti tuo, kas mums skauda, yra nepatogu, bet svarbu pristatant tai, ką norime savo liudijimais pasakyti. Natūralu, kad kalbėjimas apie kai kuriuos dalykus geriausiam draugui ir pirmą kartą sutiktam žmogui gali skirtis, bet tai skiriasi ne tiesios atžvilgiu (mes neiškreipiame istorijos), bet išsamumu, gilumu.

Ar buvote kada nors laimingi vien dėl to, kad esate šioje žemėje ir turite gyvybę? 🙂

Gyvenimas šioje žemėje man visuomet atrodo stulbinantis. Laimė su ramybe, apimdavo kai galėdavau ilsėtis ypatingo didingumo ir grožio laukinėje gamtoje: miegoti dykumoje po žvaigždėtu dangaus skliautu, stebėti kalnų viršūnes kyšančias virš debesų, klausytis vandenyno ošimo, uogauti Labanoro girioje, vaikščioti banguojančiam javų lauke. Pakylėtą laimę patiriu, kai galiu džiaugtis bendryste su artimais arba įdomiais, giliais, mylinčiais gyvenimą žmonėmis. Tačiau dar didesnė laimė už tą, kad gyvenu šioje žemėje ir turiu gyvybę, yra žinojimas, kad mano gyvenimas yra mane mylinčio Dievo rankose. Juk ten kur gamtos didybė, ten greitai pajunti žmogaus trapumą bei mažumą. O ten kur žmogiški santykiai, ten susiduriama tiek su ribotumu, tiek su laikinumu. Tačiau žinau, kad, su Dievu esu saugi ir su juo viskas gali tapti amžina.

Kodėl Kęstas ant 5 save įsivertina, nors jis laimingas? Tegul bus traktoristu — gal jam patiks?

Kęsto istorija yra pavyzdys, kaip mes patys kartais esame linkę suvokti savo vertingumą. Kęstas įsivertino save penketu, nes savo vertingumą kildino iš savo naudingumo. Jis apsibrėžė save per tai, ką jis moka ir ko nemoka, kaip į tai žiūri kiti. Mes irgi esame linkę savo vertingumą apsibrėžti per įvairius kriterijus. Tai gali būti veiklos, talentai, profesija, uždarbis, socialinis statusas, kitų požiūris į mane. Daugelis šių dalykų yra geri, visgi asmens vertingumo jie nei padidina, nei pamažina. Asmens vertė yra nekintanti nuo prasidėjo iki mirties, tad nepriklausoma nuo to, ar Kęstas bus traktorisu, ar pralobusiu verslininku, ar mokytoju, ar sportininku, ar dažytoju, jo vertė nuo to nesikeis. Kai supranti, kad esi nelygstamai vertingas, tuomet ir jautiesi iš tiesų laimingas.

Ar jautėte kada nors skausmą, kurio galvojote, jog nebegalite įveikti? Jeigu taip, tai ar sunkiai įveikėte ir kelių metų tai įvyko?

Aš turėjau nuostabią tetą. Pas ją praleisdavau visas vasaros atostogas ir svaigdavau nuo jos palepinimų skanėstais, dovanų bei širdį šildančio dėmesio. Būdama 21-erių išvažiavau studijuoti į užsienį ir namo tegalėdavau sugrįžti tik sykį ar du per metus, o tėvams skambindavau ne per dažniausiai. Kartą, paskambinus, kelias dienas iš eilės niekas neatsiliepė. Po to sužinojau, kad netikėtai mirė mano mylimiausia teta ir visi buvo išvykę. Mane tai sukrėtė, o skausmas buvo dar didesnis dėl to, kad sužinojau apie tai paskutinė. Buvau viena su savo skausmu toli nuo namų ir niekaip negalėjau jo numalšinti. Vaizduotėje sukosi prisiminimai, tryško skausmingi jausmai. Tokioje žmogiškoje krizėje nusiraminimo ieškojau tik Dievuje, nes tikėjau, kad tik jis gali mane paguosti ir suprasti. Vakarietiško mentaliteto šalyje, kurioje mokiausi, būdavo vengiama kalbų apie mirtį ir sielvartą, tad kreiptis į Dievą man atrodė prasmingiausia. Nepasakyčiau, kad liūdesys dingo greitai, tačiau gyvenimo jis neužvaldė. Tapo daug ramiau, kai galėdavau sugrįžus į Lietuvą aplankyti tetos kapą ir tiesiog ten parymoti, pasimelsti, padėkoti.

Ar esat praradę sau labai svarbų žmogų? Ir ar nuo to laiko pradėjote nebetaip gerai bendrauti su kitais, jų neprisileisti? Kaip gauti motyvacijos kažkam, jei išėjus tam žmogui jos nebėra?

Manau, kad, bėgant gyvenimui, kiekvienas ir praranda, ir atranda sau brangių žmonių. Taip ne sykį buvo ir mano gyvenime. Dėl didelio prieraišumo sunkiai pakeldavau išsiskyrimus, tačiau man pavykdavo neužsisklęsti. Juk nepasidalintas sielvartas būtų tik padvigubėjęs. Bandydama vaduotis iš skausmingų situacijų, pradėjau laiminti tuos, kurie pasitraukdavo, pasirinkdavo kitą kelią, išvažiuodavo kažkur toli, ar net išduodavo. Laiminti kitą – tai reiškia atiduoti sau svarbų žmogų į Dievo rankas, nes esu įsitikinusi, kad iš jo malonės tą žmogų ir susitikau. Laimindama jį, linkiu gėrio, kad ir kaip būtų skaudu. O po praradimų vėl sugrįžti į įprastą gyvenimą mokausi iš vaikystės patirties, kurią įskiepijo tėtis. Kaskart kai pralaimėdavau šachmatų partiją, jis leisdavo vėl sudėlioti figūras ant lentos ir pradėti viską iš naujo. Žinojau – norint sykį nugalėti, tenka daug kartų pralaimėti. Taip pat didieji mokytojai praradimuose man tapo italų šeima – Kjara Korbela ir Enrikas Petrilo. Jie vieną po kito prarado ką tik gimusius kūdikius, o besilaukdami trečiojo, sužinojo, kad Kjara nepagydomai susirgo vėžiu. Tačiau jų gyvenimą lydėjo įsitikinimas, kad meilė yra priešingybė savinimuisi. Jiedu priėmė savo kryžių be pykčio, ir leido jį padėti nešti kitiems. Jie žinojo, kad galvojant apie praeitį, liūdesys gali palaužti, o galvojant apie ateitį, gali sukaustyti baimė, todėl prašydavo Dievo išgyventi dabartį su dėkojimu ir ramybe.

 

Ignalinos gimnazija

Kodėl kartais geriems žmonėms nutinka tai, ko blogiems žmonėms darant tą patį nenutinka?

Nereikėtų kiekvienam įvykusiam dalykui ieškoti priežasties. Geri dalykai nutinka blogai besielgiantiems žmonėms, taip pat blogi dalykai nutinka geriems žmonėms. Ir mes tokias „neteisybes“ esame linkę išryškinti, nors įvykiai vyksta ir kita tvarka (geri dalykai geriems žmonėms ir atvirkščiai). Mes negalime pakeisti daugelio įvykių eigos, tačiau galime kontroliuoti savo reakciją į juos. Blogi įvykiai yra didesnė galimybė kažką iš to išmokti ir paaugti.

Kodėl žmonės save labai nuvertina?

Pateiksiu keletą priežasčių. Viena iš jų yra patyčios – dažnai patyčių aukos šį veiksmą suvokia, kaip savo vertės numažinimą (nors iš tiesų taip nėra; niekas negali tavo vertės sumažinti). Kita priežastis – lyginimas. Esame linkę save lyginti su kitais ir matydami, jog kitas tam tikrus dalykus atlieka geriau, priimame tai kaip įrodymą, jog esu mažiau vertingas (tačiau nauda, sėkmė nėra tas pats, kas vertingumas – net ir jokios naudos nenešantis žmogus yra tiek pat vertingas). Dar viena galima priežastis – padrąsinančių, pagiriančių žodžių šeimoje trūkumas. Jei sulaukiame tik kritikos, bet negauname švelnių žodžių, žodžių, kad esi vertingas, mylimas, rūpimas, tuomet laikui bėgant mūsų savivertė taip pat gali stipriai kristi.

Kodėl žmogus kartais nepripažįsta savo vertės?

Sunku atsakyti nežinant aplinkybių. Gali būti kelios priežastys: 1) žmogus painioja savo vertę su tobulumu/neklystamumu. Galbūt sunku priimti, kad suklydę ir tikrai prastai jausdamiesi esame tiek pat vertingi, kiek būtume pasielgę tinkamai. Tačiau vertingumas yra ne kaip mes patys į save žiūrim arba ne kaip žmonės į mus žiūri, bet kaip Dievas į mus žiūri; 2) žmogus yra patyręs daug blogio. Pavargusiam nuo gyvenimo sunkumų, nelaimingam, vienišam žmogui tiesiog žvėriškai sunku įžvelgti, kad yra ir kita medalio pusė — gražus ir geras pasaulis. Jei žmogaus gyvenime dominuoja blogis, tegul jis paklausia savęs: iš kur blogis gyvenime atsirado? Netrukus toks žmogus pamatytų, kad viskas prasidėjo nuo to, jog kažkas (nebūtinai jis ir net nebūtinai jo artimieji) elgėsi taip, kaip Dievas nenorėjo, kad tas kažkas elgtųsi. Be to, verta kelti ir klausimą: o kas sulaiko mano gyvenimą nuo dar didesnio blogio? Šis klausimas gali padėti pamažu pastebėti ir gerus dalykus, o juos pastebėjus bus lengviau pripažinti ir kad Dievas — Gėrio šaltinis — sukūrė tave labai gerą.

Didesnė vertė žmogaus ar gyvūno?

Skaitant pirmuosius Biblijos skyrius matome, kad Dievas sukūrė daug kūrinių, tačiau tik apie žmogų pasakyta: ‚Jis yra pagal Dievo paveikslą ir panašumą‘. (Pr 1, 27) Taigi, žmogus nėra vien kūniškas kūrinys, bet turintis dvasią, kuri gali mylėti ir mąstyti. Todėl, jis nėra nei gyvūnas, nei angelas, bet asmenybė. Kiekvienas žmogus yra unikalus ir turi unikalią misiją, todėl, koks jis bebūtų, yra vertingas kaip Dievo vaikas. Taipogi ir kiekvienas kitas kūrinys yra geras ir vertingas, nes jis mums byloja apie nepakartojamą pasaulio grožį, kurį Dievas skyrė žmonių labui. Pavyzdžiui, išmokytas šuo gali pagelbėti įvairiuose reikaluose, o taip pat pažadinti žmoguje švelnumą, palaikyti jam draugystę.

Ar vartoti alkoholį dideliais kiekiais iki 21 metų yra blogai?

Mano artimoje aplinkoje buvo žmogus, kuris daug ir dažnai gėrė. Girtas jis atrodydavo nepatraukliai, elgdavosi neprognozuojamai ir pridarydavo žalos savo artimiesiems. Pasitaikius aplinkybėms, supažindinome jį su nuoširdžiai Dievą mylinčiais ir besimeldžiančiais žmonėmis. Kada jam nebereikėjo įrodinėti savo vertės kraštutiniais poelgiais tam, kad laimėtų kažkieno draugystę, tuomet nebeliko poreikio ir gerti. Jis galėjo pasijusti visaverčiu būdamas pačiu savimi. Sukūręs mus iš meilės, Dievas neatima laisvės rinktis, tačiau trokšta mums tikros ir ilgalaikės laimės. Be to vengiant alkoholio gėrimo dideliais kiekiais arba dažnai, kepenys ir smegenys ilgalaikėje perspektyvoje tau padėkos.

Seksas iki 16 metų, ar būsiu nubaustas Dievo?

Dievui nėra tokios nuodėmės, kurios jis neatleistų. Išpažintis visada yra gera galimybė pradėti iš naujo. Žinoma, jei didžiuosiesi savo nuodėme ir nesigailėsi, bausmė neišvengiama (kitaip atleidimas neturėtų jokios prasmės).

Ar neatsibosta veiklos?

Yra malonių veiklų, kurias suprantame esant mums arba kitiems naudingomis. Atlikti malonią pareigą — jokių problemų. Tačiau natūralu, kad kartais jos nusibosta. Tada gauname progą ugdyti valią ir atsakomybę — nepasiduoti nuobodulio emocijai, bet atlikti tai, ką matom esant naudinga ir reikalinga. Beje, kalbant apie VAJC, man nė karto nebuvo nusibodę susitikimai su moksleiviais mokyklose.

Kaip prasidėjo jūsų veikla?

Būdami būtent jaunimo centras, o ne koks nors kitas, norėjome turėti pastovų kontaktą su moksleiviais, todėl ieškojome jiems aktualių temų. Pasirodė, kad apie vertingumą mokyklose kalbama nepakankamai, nors su savivertės stoka susiduria daugybė moksleivių. Norėjome būti tiek naudingi, kiek tai įmanoma per 45 minutes 🙂 Na o paties Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro istoriją galima peržvelgti čia: https://vajc.lt/apie-vajc/istorija/

Kodėl žmonės kritikuoja vieni kitų nepažinodami ir spręsdami tik iš pirmo žvilgsnio?

Nes tai leidžia uždėti etiketes ir patalpinti žmones į iš anksto sukonstruotas dėžutes. Tada, sprendžiant iš pirmo įspūdžio ir paviršutiniško elgesio, tas žmogus patalpinamas į tam tikrą kategoriją ir atitinkamai su juo elgiamasi (dažniausiai „savas“ arba „nesavas“). Toks elgesys yra daug lengvesnis tačiau yra nesąžiningas ir supaprastintas. Kitu atveju, reikėtų su tuo žmogumi praleisti nemažai laiko, kad būtų galima susidaryti tikslų to žmogaus paveikslą. Be to, pakeisti savo nuomonę yra labai daug protinių (mental) jėgų reikalaujantis procesas. Turėti supaprastintą realybės matymą yra daug lengviau.

Ar verta mesti mokyklą ir eiti dirbti? Nes šiuo metu asmeniškai mokytis nenoriu.

Patarčiau pabaigti bent 12 klasių, nes turėdamas egzaminų rezultatus visada galėsi stoti į universitetą/kolegiją. Tačiau eiti dirbti tiesiai po mokyklos nėra bloga mintis, jei matai, kad mokslai ne tau.

Kada patys atradote gyvenime savivertę?

Jeigu šeima nepadeda jaustis vertingam, ieškome savęs realizavimo drauguose; jeigu nepavyksta ir drauguose — ieškome veiklose. Man pavyko atrasti savivertę per veiklas, o tada atsispyrus grįžti ir prie draugų bei šeimos. Beje, tikėjimas čia veikia kaip “lifehack’as” 🙂 jis parodo idealą ir suteikia drąsos jo siekti. Tikėjimas paskatino mane daryti gerus darbus dėl kitų –> įsijungiau į veiklas –> veiklose susiradau draugų –> pamatęs draugų santykius su šeima, pats mokiausi ir vis dar mokausi mylėti savo šeimą.

Ar gėjai tokie pat žmonės kaip ir kiti?

Sakydami „gėjai“ mes uždarome žmogų į dėžutę, matydami tik jo potraukį tai pačiai lyčiai. Taip, tokie žmonės turi lytinį potraukį tai pačiai lyčiai, bet jie tuo nesibaigia. Ir taip, jie tokie patys žmonės kaip ir kiti

Ar kunigas turi tarnauti bažnyčiai iki mirties?

Kunigystės savaime yra savanoriška vyro tarnystė Dievui ir bendruomenei. Įprastai, kai kunigas pasensta ir fiziškai nebegali būti parapijos klebonu, jis arba tampa pagalbiniu kunigu kitam klebonui, arba baigia savo viešą tarnystę ir praleidžia paskutines savo dienas vienuolynuose, globos namuose.

Kas motyvuoja užsiimti šia veikla?

Man asmeniškai kalbėjimas apie vertingumą su moksleiviais atrodo labai prasmingas. Tikrai būčiau norėjusi, jog mokykloje kažkas man būtų pasakęs, jog neturiu nusipelnyti vertingumo, jog tai, kokį darbą surasiu, kiek draugų turėsiu, kiek gebėjimų turėsiu, nepadidins ir nesumažins mano vertingumo, nes jau esi vertinga nuo pat pradžių. Gal šie dalykai man būtų padėję priimti save tokią, kokia esu, davę drąsos bandyti, klysti, labiau išgirsti, ko aš pati labiausiai trokštu gyvenime, o ne kas mane padarys sėkmingu ir kartu neva vertingu žmogumi. Taip pat kelionės į mokyklą padeda labiau pažinti save, apmąstyti ir gyventi tai, kuo kalbu, gyti ir pačiai priimti savo nelygstamą vertę.

Kaip bažnyčia reaguoja į kitą tikėjimą tikinčius?

Bažnyčia toleruoja jų pasirinkimą ir per prievartą nesiekia atversti į katalikų tikėjimą. Tačiau Katalikų Bažnyčia teigia, kad tik Ji turi apaštalų perduotą ir išsaugotą tikėjimą, tik Ji turi visą tiesą. Kitos religijos gali turėti tiesos elementų, tačiau visą tiesą turi tik Katalikų Bažnyčia.

Kodėl žmonės taikosi prie chebros?

Žmogus iš prigimties yra sociali būtybe ir jis natūraliai nori būti kokios nors grupės (didesnės ar mažesnės) dalimi. „Taikymasis prie chebros“ yra viena to formų. Kartais tai yra vienintelė socialinio gyvenimo įgyvendinimo forma, tad žmogus renkasi tokį kelią. Mano manymu, svarbu, kad buvimas kažkokioje socialinėje grupėje būtų prasmingas, padėtų augti, ugdytis dorybes, mokytų priimti kitą, kitokį. Jei tos grupės veikla yra destruktyvi ar matai, kad ši grupė trukdo tau būti savimi, skatina daryti tai, ko tu nenori, galbūt tuomet reiktų nuo tokios grupės atsitraukti.

Marijampolės krašto skautai (Lietuvos skautija)

Kodėl mūsų klaidos nesumažina mūsų vertės?

Yra keletas argumentų. Visų pirma, Šventajame Rašte skaitome, jog tėvas sūnų paklydėlį, ilgą laiką klydusį ir dabar ėmusį gailėtis, aprengia prabangiausiais rūbais ir iškelia didelę šventę. Taigi, jeigu visi esame vienodai vertingi Dievo akyse, tai vienodai vertingas ir daugybę klaidų padaręs, ir beveik neklystantis asmuo. Antrasis argumentas — didelė dalis mūsų klaidų yra žmogiškos klaidos, nulemtos Prigimtinės nuodėmės ir mūsų žmogiškų ribų, kurios nuo mūsų nepriklauso. Net jeigu klystame labai valingai ir laisva valia (padarome nuodėmę), mūsų prigimtis nesikeičia ir išliekame vertingi, kadangi vertingi esame dėl savo žmogiškos prigimties. Sakyti, kad dėl klaidos sumažėjo asmens vertė, būtų tas pats, kas sakyti, kad dėl klaidos jis ar ji tapo mažiau žmogus.

Kažkam prisipažinus stiprų meilės jausmą ir jiems tave atstūmus, geriausia būtų likti draugais ar padaryti pertrauką ar visiškai nustoti bendrauti?

Greičiausiai universalios taisyklės nėra. Jeigu praeina tikrai nemažai laiko ir jau nuoširdžiai atrodo, jog nuoskaudų neliko, tiek tu, tiek buvusi simpatija duoda vienas kitam visišką laisvę ir priima vienas kito draugystę, galima pamėginti padaryti pertrauką (jos metu visiškai nebendrauti), o po jos būti draugais. Tai pavyks ne visais atvejais. Turbūt blogiausia būtų nešiotis pyktį, pavydą, nuoskaudą ilgą laiką. Natūralu, kad iš karto atstūmimas užgauna jausmus. Tačiau jeigu jų nevystysi valingais veiksmais, po kurio laiko jie praeis ir bus galima neapsimetinėjant bendrauti ir vėl, nereikalaujant iš kito kitokio santykio negu draugystė.

Kaip mylėti save?

Gali pradėti nuo to – pasidaryk savo stiprybių ir teigiamų savybių sąrašiuką ir kasdien jį pildyk. Vakare parašyk, kas tau šiandien pavyko, kur savimi gali pasidžiaugti. Ir taip pat pasidaryk mažų siekių sąrašą – pradėk nuo paties lengviausio dalyko, kur norėtum patobulėti. Kai jį pasieksi ir įtvirtinsi, eik prie kito. Taip pamažu tobulėsi ir pajusi, kad gali nuveikti daug puikių dalykų. Jei sunku – paprašyk draugų ar šeimos pagalbos, kad jie pasakytų tavo stiprybes, kuo tu esi nuostabus žmogus.

Ar svarbu imtis iniciatyvos?

Kiekvienas savais talentais privalome prisidėti prie bendrojo gėrio. Kita vertus, iniciatyvos ėmimasis gali tapti manija visur būti, visur reikštis, visur pirmauti. Atvirai ir brandžiai asmenybei būtina suvokti, kad ir kitiems reikia leisti reikštis, klysti bei augti. Todėl labai svarbu klausytis, kur esame kviečiami (nebūtinai žmonių žodžiais). Dievo kvietimas visada būna švelnus; kartais vos girdimas žmogaus atodūsis ar kažkas, ką įžvelgiame tarp eilučių, gali būti ženklas, kad būtent mums reikia imtis iniciatyvos.

Kaip elgtis, kad tave pripažintų kiti?

Žmonės vertina ir gerbia tuos, kurie yra autentiški — nebijantys būti savimi. Todėl turėk idealus ir principus, kuriais stengsiesi vadovautis. Nesistenk būti kieno nors kito kopija. Pats/pati domėkis šalia esančiu: klausinėk apie jų savijautą, veiklas, pomėgius, patirtis. Žmonėms patinka, kai jais domisi; jais besidomintys žmonės dažniausiai įsimena iš gerosios pusės. Tad išlaikydamas (—a) savigarbą sau, domėkis ir rūpinkis kitu.

Gyvenimo prasmė? Kodėl mes esame čia, o ne ten?

Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau savo gyvenime užduoda šį klausimą. Kartais prireikia daug laiko, kol šis klausimas iškyla, o kartais prireikia net tragiškų momentų, kurie savaime keltų klausimus – kam šioje žemėje esu, kam gyvenu, kokia to prasmė. Kadangi kiekvienas esame sukurtas pagal Dievo paveiklą, mūsų tikslas pažintį tą, kuris mus sukūrė ir jam tarnauti. Kažką pažinti galime tik per santykį, todėl yra reikalinga skirti dėmesį ir laiką šį santykį megzti. Kaip žmogų pažįstame per pokalbius, bendras patirtis, taip Dievą pažįstame per pokalbį su Juo (t.y. maldą), per Jo kūrinius, tikėjimo patirtis.

Jei esi geras žmogus, bet esi netikintis, ar tai didelė nuodėmė?

Dievas vienodai myli tiek tikinčius, tiek netikinčius. Pats Kristus sakė, kad “dėl vienos paklydusios avelės Dangaus Karalystėje daugiau džiaugsmo negu dėl 99 teisiųjų”. Tai nereiškia, kad netikintis žmogus yra paklydęs ar pražuvęs; greičiau tai reiškia, kad netikintysis, atradęs Kristų, pradžiugina Dievą dar daugiau nei pats žmogus džiaugiasi. Tikėjimas yra labai stipriai veikiamas aplinkos, kurioje augame ir bręstame. Joje neesant tikėjimo mums labai sunku turėti ryšį su Kristumi. Todėl, Bažnyčia nelaiko, kad, pavyzdžiui, musulmonai ar induistai, kurie neturi jokio ryšio su Kristumi, bet gyvena pagal savo sąžinę, daro nuodėmę. Panašiai ir su visai netikinčiais. Jei natūraliai jaučiamas troškimas pažinti Dievą, verta melsti tikėjimo malonės. O svarbiausia yra vadovautis sąžine ir būti atviram priimti įvairias patirtis gyvenime.

Kaip priimti save tokią, kokia esu ir kaip nekreipti dėmesio į visas pašaipas, kurias skleidžia kiti žmonės apie tave?

Tai, kad susilauki pašaipų, nereiškia, kad jų nusipelnei ar esi pati dėl jų kalta. Tie, kurie šaiposi, patys yra sužeisti žmonės. Vietoj tavęs galėtų atsidurti kitas žmogus ir lygiai taip pat iš jo šaipytųsi. Jei patiri patyčias, pirmiausia asmeniškai pasikalbėk su tuo asmeniu, kuris iš tavęs tyčiojasi, leisk jam suvokti, kad nenori jam nieko blogo, galbūt klustelk, kaip jam sekasi, nes galbūt jis pats patiria kokių sunkumų (kad ir tas pačias patyčias iš kitų). Jei situacija nesikeičia, pasikalbėk apie patyčias su suaugusiuoju, kuriuo pasitiki, ir paprašyk jo pagalbos. Ir nepamiršk, kad turi puikių savybių – kasdien jas užfiksuok ir pasidžiauk.

Ar 100 proc. tikite Dievu? Kokia Jūsų specialybė neskautaujant

Abejonių labai natūraliai kyla. Taigi, 100% ne. Tačiau tikėjimui svarbiau ne tiek tikėti 100%, kiek dėl tų 70% ar 80% klausyti savo sąžinės ir Dievo kvietimo. Pagal specialybę du iš mūsų studijuojame politikos mokslus; vienas bendradarbis yra paskutinio kurso IT studentas, o vadovė yra baigusi teatro režisūrą.

Kam? Kokia prasmė?

Jeigu klausiama, kokia prasmė kalbėti jaunimui apie vertingumą, tai tikime, jog milžiniška: kad besiformuojanti asmenybė galėtų pilnavertiškai gyventi bendruomeninio žmogaus gyvenimą, labai svarbu jausti tiek savo, tiek šalia esančio vertę, tačiau kartais šeimos ir mokyklos aplinka neskatina jaustis vertingam arba tokiu laikyti šalia esantį. Norime būti tie, su kuriais jaunimas gali pasikalbėti tomis temomis, kuriomis nedrįsta su niekuo kitu arba kuriomis niekas kitas nedrįsta kalbėtis su jaunimu.

Kaip atsikratyti kitų priklijuotų etikečių?

Etiketės nukrenta tik pažinus žmogų. Kitas norės tave pažinti, kai tu parodysi, kad ir jis tau įdomus. Etiketės dings, kai etikečių klijuotojas taps tavo draugas.

Kodėl sunku atrasti savo talentą?

Kodėl žmonės taip džiaugiasi koncertais, skaniu maistu ir kelionėmis? Todėl, kad tai, ką gauna retai, natūraliai labiau vertina ir tuo džiaugiasi. Panašiai yra ir su talento paieškomis: jį radę ne iš karto, vėliau labiau džiaugiamės ir rūpestingiau puoselėjame. Be to, Dievas per mūsų ir kitų talentus mums apreiškia Save: kaip Jis pats yra iš dalies pažįstamas, bet ne iki galo suprantamas, taip ir mūsų talentai yra kažkas, ką reikia nuolat tobulinti, iš naujo atrasti.

Ar tau buvo sunku pritapti prie kitų?

Barjerai yra natūralūs kiekvienoje žmonių grupėje. Ilgą laiką man atrodė, jog tie barjerai nuo laisvo bendravimo stabdo tik mane ir aš esu vienintelis Žemėje, kuriam trūksta drąsos. Vis dėlto, daugybė žmonių jaučia tą patį. Tą supratus pasidaro lengviau įsilieti į naują grupę.

Ar sunku dirbti tokį darbą?

Kadangi Jaunimo centro darbuotojai veikia nedidelėje komandoje, tikrai nėra lengva rūpintis daugybe smulkių atsakomybių. Tačiau susitikimai su jaunimu yra viena atsakingiausių, įdomiausių ir labiausiai praturtinančių patirčių — būtent tiesioginio kontakto su jaunu žmogum mums labai norisi, tad ir sunkumus, kurių kartais pasitaiko, malonu „nešti“.

Su kokio būdo žmonėmis tenka susitikti?

Labai įvairaus: maloniais ir visada kviečiančiais sugrįžti, dėkojančiais už mūsų darbą; tyliais, pasyviais ir nelinkusiais bendradarbiauti; pykstančiais arba „traukiančiais per dantį“. Tačiau tai natūralu: Jėzų Kristų irgi keikė bei persekiojo, o Jis pats sakė, kad norintiems Juo sekti lengva nebus, bet teks sulaukti panašaus engimo iš kai kurių žmonių.

Iš kur semetės tiek tokių protingų minčių?

Susitikimą apie vertingumą ruošėme, remdamiesi mūsų bei mūsų kolegų, dirbančių su jaunimu medžiaga ir asmenine patirtimi. Taip pat prieš kiekvieną susitikimą meldžiamės į šv. Dvasią, kad apšviestų mūsų protus ir duotų išminties kalbėti tai, kas reikalingiausia.

Kokia jums svarbiausia žmogaus savybė?

Humoro jausmas. Su linksmais žmonėmis ne tik smagu bendrauti; ši savybė dažniausiai rodo, jog žmogus yra atviras, draugiškas, lankstus, pastabus, kūrybingas.

Kaip pasikeisti į gerąją pusę?

Tai labai susiję su savivertės klausimu, todėl verta žiūrėti atsakymą į klausimą „kaip mylėti save“?. Be to, keliant tikslus sau, svarbu juos išsikelti realiai įgyvendinamus, neskubėti. Geriausia dienai išsikelti po vieną labai konkretų tikslą, prieš tai gerai apsvarsčius, kiek tas idealus tikslas toli nuo realybės. Tegul to tikslo siekimas išveda iš komforto zonos, tačiau nekelia baimės.

Kaip tvarkytis su panikos priepuoliais?

Patiriant paniką labai svarbu gilus ir ramus kvėpavimas, gali sukti ratukus aplink mokyklos stadioną greitu žingsniu, giliai kvėpuojant. Gali pabandyti pasibaudoti mobiliąja aplikacija „Ramu“ – ten yra pratimai, kuriuos atliekant galima susidoroti su panika.

 

 

Paberžės Švč. Jėzaus Širdies parapija

Kaip elgtis jeigu tikėjimas Dievu nebe toks koks buvo anksčiau ?

Tikėjimas neturi būti statiškas; mes patys augame, o su mumis auga ir keičiasi santykis su Dievu. Kaip kad rašo apaštalas Paulius: “Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.” (1 Kor 13, 11). Taip pat priklauso, ką turi omeny sakydamas, jog tikėjimas kitoks. Dievo įsivaizdavimas keičiasi, nes suprantame pačių klaidingus įsivaizdavimus, Dievo paveikslus. Norint išgyventi tą perėjimą reikia domėtis tikėjimu, skaityti katekizmą, bažnyčios tėvus (pvz, Tomą Akvinietį, Šv. Augustiną ir kitus). Taip pat internete yra nemažai geros informacijos angliškai. YouTube platformoje ypač geri yra Asscension Presents ir Bishop Barron kanalai. Katalikybė yra religija, kuri neatsisako sveiko proto ir kuriame dera sveikas protas (racionalumas) ir tikėjimas.

Apie celibato naikinimą kunigams. Prieš ar už ?

Pirmiausia reikėtų svarstyti apie tai, kam yra reikalingas celibatas. Pirmiausia tai yra visiško atsidavimo savo tarnystei ir pasišventimo bei meilės Viešpačiui ženklas, kuomet atsižadama lytinių santykių ir šeimos sukūrimo „dėl Dangaus Karalystės reikalų“. Tai nėra suvaržymas dėl suvaržymo, bet atsižadėjimas kažko dėl ypatingos tarnystės ir iš didelės meilės Dievui. Fizinė tėvystė šeimoje šiuo atveju pakeičiama į dvasinę tėvystę tikinčiųjų atžvilgiu, kuri reprezentuoja Dievo ir Jėzaus tėvystę. Taigi celibatas yra svarbus elementas dvasininko tarnystėje, padedantis pilna širdim tarnauti Kristui ir Jo Bažnyčiai.

Ar blogi žmonės patenka į pragarą?

Pragaras pirmiausia yra atsiskyrimo nuo Dievo būvis, kurį pats žmogus pasirenka atsisakydamas mylėti Dievą. Mylėti Dievo negalime, jei sunkiai nusidedame Jam, savo artimui ar patys sau. Katalikų bažnyčios katekizme parašyta: „Mirti turint sunkią nuodėmę ir nesigailint bei atstumiant gailestingąją Dievo meilę reiškia savo paties laisvu noru būti amžinai nuo Jo atskirtam“. Taigi, jei žmogus turi sunkią nuodėmę ir jis iki paskutinės akimirkos dėl jos nesigaili, reiškia žmogus nemyli Dievo ir savo valia nuo atsiskiria, o tai ir yra Pragaras.

Norėčiau paklausti jūsų – iš kur gaunate tiek įkvėpimo ir jėgų (kalbant apie dvasinę pusę) dalintis savo patirtimi. Ir apskritai koks jūsų tikėjimo šaltinis?

Jei Dievas mums duoda kokią nors misiją, pvz dirbti jaunimo centre, tai Jis tuo pat mums duoda visa, ko reikia įgyvendinti šiai misijai. Nesvarbu, kas tai bebūtų: ar kiti žmonės, ar priemonės, ar mūsų savybės, ar įvairios situacijos. Jis visa tai duoda mums ne už gerus darbus, bet kaip malonę, o tai reiškia dovanai tam, kad eitume ir tuo dalintumėmės su kitais. Kiekviena Dievo malonė mus pripildo kaip sklidiną indą, kuriame vanduo teka pro kraštus. Jausdamasis sklidinu visada norėsi pasidalinti tuo su kitu. O tikėjimo šaltinis yra asmeninis santykis su Dievu. Kaip ir bet kuriame kitame santykyje mes turime įdėti pastangų, kad jis augti: susitikti, bendrauti, domėtis vienas kitu. Kuo daugiau mes pažįstame savo draugą ir kartu išgyvename įvairias situacijas, tuo turime tvirtesnį santykį su Juo. Taip pat yra ir su Dievu. 🙂

Kiek VAJC’e yra savanorių?

VAJC neturi oficialių VAJC savanorių, tačiau turime keletų veiklų, kuriose savanorių rankos mums yra labai reikalingos. Kiekvienai veiklai ar renginiui turime skirtingą savanorių poreikį, todėl tikslaus skaičiaus pasakyti negalime.

Kodėl jums patinka šis darbas?

Galima atrasti daug priežasčių, kodėl mums patinka šis darbas. Pirmiausia tai suteikia galimybę aplankyti daug jaunų žmonių, kalbėtis apie tai, kas yra mums kaip jauniems žmonėms svarbu. Kartu tai proga liudyti tikėjimą ir per liudijimą padėti kitiems giliau pažinti save, jauną Bažnyčią, Dievą, taip pat mums patiems geriau pažinti save, augti savo santykyje su Dievu.

Kodėl yra statomos bažnyčios?

Gyvenamuosius namus statome tam, kad galėtume kartu gyventi kartu su savo šeima, artimaisiais, kartu augti, dalytis skausmais, džiaugsmais, bendryste. Bažnyčios taip pat statomos šeimai, tikinčiųjų šeimai, kuri kartu, vienoje vietoje, šlovintų Dievą, padėtų augti tikėjime, stiprinti gyvąją Bažnyčią. Kaip gyvenamųjų namų reikia pirmiausia mūsų fiziniams poreikiams , taip Bažnyčios reikia mūsų dvasiniams poreikiams. Ne šiaip sau sakoma, jog Bažnyčia yra Dievo namai.

Kaip atrandat jėgų eiti toliau kai atrodo, kad žemė slysta iš po kojų? 🙂

Vienas atsakymas yra disciplina. Dažnai supranti, jog nors ir tam tikru momentu gali būti sunku, tačiau dažniausiai tai yra laikina. Reikia prisiminti priežastį, kodėl pradėjai daryti kažkokį dalyką – galutinis tikslas visada turėtų būti kelrodis ir pagrindinis motyvuojantis dalykas, leidžiantis nesustoti. Be to, yra draugai ir šeima, kurie padeda sunkiais momentais. Be abejo, niekad nepamiršk maldos – juk Dievui nėra negalimų dalykų.

Ką daryti jei Valstybės įstatymai prieštarauja Dievo įsakymams? Ką tokiu atveju turėtų daryti katalikas? pvz.: mirties bausmė, kai kuriose valstybėse?

Pirmaisiais amžiais taip ir buvo! Tereikia prisiminti Romos imperiją. Žinoma, tai egzistuoja ir dabar. Katalikas ir turi būti ta žemės druska, tas prieskonis, kuris išsiskiria iš visuomenės savo elgsena ir laikysena. Tokiu atveju katalikas tiesiog turi laikytis dieviškųjų įsakymų ir nebijoti būti persekiojamam ar nesuprastam. Tiesą sakant, pats Jėzus mus dėl to perspėjo: „Jei pasaulis jūsų nekęs, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau, negu jūsų. Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus, kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia.” (Jn 15, 18).

Kaip atsakyti ateistams į klausimą „kodėl tiki“?

Nėra vieno atsakymo į šį klausimą. Kiekvienas atsakymas yra labai individualus ir autentiškas, nes tai – tavo tikėjimo kelionės pasakojimas, kitaip tariant liudijimas. Atsakyti į klausimą „kodėl tiki“ pirmiausia turi pats/pati. Tai nėra lengva, nes dažnai tikėjimą priimame kaip savaime suprantamą dalyką, kaip tradiciją, perduotą tėvų, senelių. Visgi esame protingos būtybės, todėl turime ieškoti paaiškinimų, kodėl esame tikintys. Tie aiškinimai nebūtinai turi būti filosofiniai, teologiniai, moksliniai. Dievas mūsų gyvenimuose veikia skirtingais būdais, todėl ir mūsų paaiškinimai gali būti labai skirtingi. Vieni tiki dėl to, nes tikintys žmonės yra laimingesni, moralesni, nes tai teikia gyvenimui daugiau prasmės, kiti atranda Dievą per nuopolius, kančią, įvairius kitus įvykius, kuriuose žmogus pasidaro atviresnis Dievo malonės veikimui. Bandydamas atsakyti, kodėl tiki, pamąstyk, kur savo gyvenime, kasdienybėje atrandi Dievo veikimą, už ką esi jam dėkingas, pasidomėk, kaip Dievas veikia kitų (ne tik tavo artimųjų, bet ir šventųjų) gyvenimuose. Gal tai bus gera pradžia vieno esmingiausių gyvenimo klausimų.

Kodėl serga, kenčia ir miršta vaikai? Kaip paaiškinti taikiai šeimai, jog Dievas vis tiek mus myli ir yra geras?

Katalikiškoji teologija per visą savo gyvavimo laikmetį yra bandžiusi pateikti galimus atsakymus į šį klausimą, galiausiai išplečiant jį – kodėl apskritai egzistuoja blogis ir kaip jis suderinamas su tikėjimu, jog Dievas yra Visagalis ir mylintis ? Verta pažymėti kelis akcentus dėl kurių tikrai sutariama:

1. Dievas nėra blogio priežastis. Jis nekuria blogio ir nedaro niekam bloga.

2. Blogis (fizinis ir moralinis) į mūsų pasaulį atėjo per pirmųjų tėvų nuodėmę. Visa kūrinija buvo pažeista ir mirtis, ligos įžengė į mūsų gyvenimus.

3. Tad kančia ir blogis TIESIOG egzistuoja mūsų pasaulyje ir mes jo neišvengsime. Egzistuoja ligos, nelaimės – kartais jas sukelia pats žmogus savo neatsakingu elgesiu.

4. Dievo Sūnus atėjo ne panaikinti kančios, bet ją įprasminti. Kristaus kryžius kančią pavertė meilės tarnaite.

5. Dievas leidžia blogiui egzistuoti ir veikti dėl didesnio gėrio ir galutinio tikslo – mūsų amžinosios laimės. Kadangi mes esame žmonės – riboti kūriniai, šį Dievo planą yra sunku suprasti.

6. Dievas galėtų pašalinti blogį, bet tai būtų prievartinis įsikišimas – „Jis leidžia javams ir raugėms augti kartu iki pjūties meto“

7. Galiausiai nors tai skamba keistai, tačiau šis gyvenimas žemėje nėra mūsų galutinis tikslas. Mūsų uždavinys yra nukeliauti pas Viešpatį. Kai kuriuos Viešpats pasišaukia labai anksti ir tai yra Jo gailestingumo ženklas. Šeimą, kuri neteko vaiko pirmiausia reikia tiesiog palaikyti. Reikia padėti jiems patiems išgedėti ir rasti atsakymą. Siūlyčiau perskaityti Kjaros Korbel istoriją, – ji geriau už teorinius svarstymus pamoko kaip elgtis tokiose situacijose.  Tai knyga „Gimėme ir jau nebemirsime: Kjaros Korbelos Petrilo istorija“ (aut. Simone Troisi, Christiana Paccini)

Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapija

Ar galima pilnai pamilti save?

Galima save pilnai mylėti tuo pačiu priimant, kad nesu tobulas žmogus, kad galiu klysti, kad negimiau visko mokėdamas. Svarbiausia suprasti, kad galiu mylėti save su visomis daromomis klaidomis. Jei nebandau apsimesti, kad esu tobulas, galiu pilnai save pamilti.

Ką daryti, jeigu nesijauti vertas savo antrosios pusės?

Pirmiausiai svarbu suprasti kad pats/-i esi vertinga(s), nes esi norėta(s) ir laukta(s), nes Dievas sukuria žmogų pagal savo paveikslą, Jis niekad nekuria broko! Taip, kartais atsitinka, jog pradedi santykį su žmogumi, kuris yra geresnis/šaunesnis/protingesnis/dar koks -esnis. Priimk tai kaip dovaną. Brangink tą žmogų ir sakyk, jog jį myli ir vertini. Auk kartu su tuo žmogumi – jei jis geresnis vienoj ar kitoj srity, paprašyk, kad ir tave vieno ar kito dalyko pamokytų. Tik svarbiausia, negailėk savęs ir netapk kito žmogaus nuosavybe vien dėl to, jog jis atrodo geresnis. Na, ir visada gali tobulėti, tapti geresniu ir tapti vertu kito žmogaus. Svarbiausia savęs nežeminti ir nekaltinti, jog esi kažkuo menkesnis už kitą, nes, labai didelė tikimybė, jog tavo antroji pusė negalvoja, jog ji(s) yra geresnis negu tu.

Kodėl katalikų kunigai negali tuoktis, o protestantų pastoriai ir stačiatikių popai gali?

Katalikų bažnyčioje celibatas įtvirtintas nuo 1139m. (Laterano II susirinkimo), tačiau pati celibato praktika esti nuo pirmų amžių (nors kai kurie apaštalai buvo vedę, tačiau celibato svarba kunigams buvo suvokiama nuo pirmųjų amžių). Šventajam Rašte net yra parašyta: „Aš norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių. Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs“ (1 Kor 32–33). Celibato pažadą duoda šventinamieji į diakonus, o vėliau kunigystės šventimų metų šis pažadas dar kartą pakartojamas. Celibatas turi dvi priežastis – turtinę ir dvasinę. Iki Laterano susirinkimo Bažnyčia susidūrė su paveldėjimo teisės iššūkiais, t.y. turtas dažnai buvo perduodamas dvasininko šeimos nariams, o ne bažnyčiai. Dvasinė celibato priežastis kyla iš paties Jėzaus gyvenimo būdo bei siekio gyventi dėl Dievo karalystės per visišką savęs atsidavimą.

Ar blogai rūkyti marihuaną?

Taip, marihuaną rūkyti yra blogai, nes pirmiausia tokiu būdu yra pažeidžiami LR įstatymai (neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis). Tačiau kadangi klausimas yra ne apie marihuanos vartojimo legalumą, bet kaip apie moralinį blogį, tuomet reikėtų svarstyti, ką apie tai kalbą Bažnyčios mokymas. Katalikų bažnyčios katekizmo 2291 straipsnyje rašoma, kad “Narkotikų vartojimas labai smarkiai kenkia žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai sunkus nusižengimas, nebent narkotikus tektų vartoti griežtai terapiniais sumetimais.“ Katekizme nėra atskiriami sintetinės ir augalinės kilmės narkotikai, todėl abiejų (įtraukiant ir marihuaną) vartojimas suvokiami kaip sunkus nusižengimas.

Ką daryti, jeigu nesigauna savęs vertinti 10?

Pradžioje – nenusimink. O paskui vis ir vis ieškok savo gerųjų savybių, savo stiprybių. Ieškok progų savo stiprybes realizuoti, jas panaudojant prisidėti prie geresnės ir gražesnės savo aplinkos. Taip tavo stiprybės dar labiau skleisis ir tvirtės, pamažu slopindamos silpnybes. Kasdien pasidžiauk tuo, ką padarei ar pagalvojai gero, naudingo, gražaus. Pasimėgauk savo progresu.

Ar krikščionybė (katalikybė) yra nesuderinama su liberaliomis pažiūromis?

Krikščionybės ir liberalizmo suderinamumas priklauso nuo to, kaip suvoki liberalizmą. Esama daug liberalizmo atmainų – vienos iš jų prieštarauja krikščionybei, o kitos ne. Tiek krikščionybėje, tiek liberalizme laisvė yra viena iš kertinių sąvokų. Pavyzdžiui, krikščionybėje moralus veiksmas gali būti tik tada, jei jis yra atliktas laisva valia, o ne per prievartą. Jei mes suvokiame liberalizmą kaip valstybės aparato ribojimą siekiant tam tikras valdymo galias atiduoti patiems žmonėms, tuomet tai neprieštarauja religijai. Atvirkščiai, tokiu būdu gerbiamas žmogaus asmuo ir jo laisvė savo protu ir laisva valia priimti sprendimus, o ne kuo labiau apriboti jo laisvę, visus sprendimus nuleidžiant „iš viršaus“. Pagal Bažnyčios mokymą, ši laisvė neturi prieštarauti tam, ką teigia krikščionybė – prigimtiniam žmogaus orumui nuo jo prasidėjimo iki mirties, santuokos kaip vyro ir motinos sąjungos ir t.t. Krikščionybė sunkiai suderinama su liberalia etika, kuri kvestionuoja tiesos buvimą (t.y. abejoja, kad yra viena Tiesa) ir remiasi nuolatine abejone ir skepticizmu. Krikščionys tiki Tiesos buvimu, bando ją atrasi protu bei priimti tikėjimu (t.y. tikėti tuo, ką Viešpats apreiškė).

Kaip paaiškinti nekaltą Marijos prasidėjimą?

Dievas buvo numatęs ją kaip būsimą Dievo išnešiotoją ir dėl to padarė vienintelę išimtį apsaugodamas nuo gimtosios nuodėmės – paties Visagalio Dievo išnešiotoja privalėjo būti be nuodėmės, kitaip negalėtų atlikti tokio svarbaus darbo. Žinoma, Dievas tai suteikė palikdamas Marijai galimybę pasirinkti, ar vėliau priimti šį jai siųstą pašaukimą. Visgi pilnai paaiškinti Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą yra neįmanoma, nes šis įvykis – slėpinys, kuriam suvokti žmogaus protas yra per menkas. Nors Dievas davė protą ir jusles, kad Jį ir Jo kūrinius pažintume, tačiau visko perprasti negalime, nes patys esame jo kūriniai, o kūrinys negali daugiau žinoti nei pats kūrėjas.

 

Vilniaus Kalvarijų parapija

Kaip elgtis, kai svyruoja tikėjimas?

Stiprinti santykį su Dievu galima lygiai taip pat kaip ir stiprinant ryšį su savo draugais – leisti kartu laiką. Kai mes meldžiamės, priimame sakramentus, dalyvaujame šv. Mišiose, mes kiekvieną kartą susitinkame su Dievu, bendraujame su Juo. Atgailos sakramentas taip pat labai stipriai mus priartina prie Dievo, nes jis naikina nuodėmę, kuri visada sukuria distanciją tarp mūsų ir Dievo. Po vieną keliauti yra visada sunkiau. Vienas gali nueiti greitai, bet ne taip toli kaip su kitais, kurie reikiamu metu gali tave pastiprinti. Bendruomenė yra dar viena dovana, kuri mums gali išlaikyti santykį su Dievu sunkiuose momentuose.

Kaip susiradus tuos gražius dalykus drauge netapti kopija?

Visų pirma labai svarbu pažinti save ir suprasti, kodėl norisi kopijuoti kitą žmogų. Jei tai darai dėl to, kad nesijauti visavertišku, tuomet kopijavimas tik dar labiau gilins Tavo žaizdas. Tačiau kartais mes „kopijuojame“ (tiksliau galėtų pasakyti „laikome mums pavyzdžiu“) kitą žmogų, nes jis turi labai puikių savybių, praktikuoja tam tikras dorybes, kuriomis taip aktyviai gyvenime dar nesivadovaujame.  Tokiu atveju reikėtų nebijoti sekti to žmogaus pavyzdžiu ir mokytis iš jo nepamirštant, kad jis yra lygiai toks pat žmogus kaip ir kiti: su silpnybėmis, kurių šią akimirką mes nematome. Dėl šios priežasties gerai yra turėti keletą skirtingus talentus, savybes turinčių žmonių, kurie tau būtų puikūs šventumo ir dorybingumo pavyzdžiai. Jei stengsiesi pažinti save ir kartu seksi geru ir doru pavyzdžiu, tuomet ne kopijuosi kitus, o auginsi save.

Kartais pakliūni į situaciją, kai atrodo, kad nėra jokios išeities. Visi sako, jog viskas gerai, bet tu žinai, kad taip nėra. Atrodo, lengva sakyti „pasitikėk Dievu“, bet kaip tai padaryti, kad nebūtų atmestinai, kad tas pasitikėjimas padėtų?

Žydai sako: Žmogus turi padaryti viska ką gali iš savęs pats, o ko negali, Dievas prideda. Tokioje situacijoje svarbu suvokti, jog pasitikėjimas Dievu nereiškia, kad rezultatas bus toks, kokio tu tikiesi. Pranašo Izaijo knygoje Dievas sako: „Mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai“ (Iz 55,8). Tai nereiškia, jog tam tikroje situacijoje nereikia paties žmogaus pastangų, tačiau dera suvokti, jog bet kuri situacija yra Dievui geriau pažįstama nei tau, todėl svarbu palikti vietos Jam veikti, nes jis išsprendžia dalykus taip, kaip galbūt mažiausiai tikiesi, bet tai padaro geriausiai (nors iš pirmo žvilgsnio nebūtinai taip atrodys)

O jūs nebijot kaskart kalbėti apie save? Ką darot, jei bijot?

Ne visada yra lengva dalytis savo gyvenimo patirtimi ypač ta, kuri palikusi tavyje skaudžias žymes. Svarbu atpažinti, kada jau gali dalytis šiais išgyvenimais. Jei esi labai jautrus kalbėti šia tema, tuomet tikriausiai reikia dar truputį palaukti; tikriausiai ši istorija dar nėra pasibaigusi, ji tęsiasi tavyje. Ženklas, kad jau gali pradėti kalbėti apie savo išgyvenimus, yra tada, kai jau gali pažvelgti į situaciją iš šono, ją išanalizuoti ir pasakyti, ką ši patirtis tau davė, ką iš jos pasiėmei, pamatyti, kaip Dievas veikė tame išgyvenimo laikotarpyje. Kai suformuluoji aiškią žinią ir manai, kad ji gali būti naudinga kitiems, tuomet įgauni drąsos dalytis savo išgyvenimais.

Kodėl Jėzus laikomas Dievu, nors sako, kad Tėvas yra „aukštesnis“?

Kitose šv. Rašto vietose Jėzus sako: „Aš ir Tėvas esame viena” (Jn 10,30) arba „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14,6). Dievas Sūnus turi dvi prigimtis būdamas vienas Asmuo. Kaip Dievas, Jis vykdo visos Švč. Trejybės valią ir yra tobuloje vienybėje su Švč. Trejybe, o kaip žmogus Jis vykdo dangiškojo Tėvo valią. Būtent kaip žmogus Jis išpažįsta Tėvą kaip aukštesnį, bet tai nereiškia, kad Švč. Trejybėje kaip Dievas Jis žemesnis.

Ar islamo Dievas yra tas pats kaip ir krikščionybės?

Visų religijų esmė yra ieškoti Dievo ir surasti tikrąją tiesą, tad ganėtinai natūralu, jog daugelis jų turi mažiau ar daugiau tiesos. Pereinant į asmeninį lygmenį, žmogus taip pat ieško to paties protu ar kitais pažinimo būdais. Pavyzdžiui, Aristotelis įrodė vieno Dievo (arba kaip argumente tegiama „pirmojo judintojo“) buvimą. Kaip žinome, Aristotelis gyveno IV a. prieš Kristų, kai krikščionybė dar neegzistavo, tad jis negalėjo patirti nieke